Birutės sūnaus Jokūbo, kuriam dabar septyneri, kova už gyvybę prasidėjo vos jam gimus. Iš pradžių šeima nė neįtarė, kodėl taip dažnai serga sūnus. Galvojo, kad ligos – įprastas reiškinys mažam vaikeliui, tačiau kai Jokūbui suėjo treji su puse, medikai diagnozavo Jokūbui sunkų kombinuotą imunodeficitą.
Kaip aiškina mama, sūnus neturi jokio apsauginio skydo, galinčio apsaugoti jį nuo bet kokio išorinio viruso ar bakterijų rašoma pranešime spaudai. Vienintelis kelias, kuris galėjo padėti berniukui – kaulų čiulpų transplantacija. Kad ji būtų atlikta, kaip pasakoja mama Birutė, reikėjo donoro.
Donorą rado Vokietijoje
Stebuklas šeimoje įvyko tada, kai atsirado Jokūbui tinkamas donoras. Tai – vos 19 metų sulaukęs studentas iš Vokietijos:
„Neužtektų viso pasaulio padėkos žodžių, kuriuos tariau ir visą gyvenimą norėsiu ištarti Philipui. Jis tapo gyvuoju donoru mano sūnui. Philipui tai buvo kamieninių ląstelių surinkimas, nesudėtinga procedūra, po kurios jis galėjo eiti į paskaitas ir gyventi įprastą gyvenimą, o man tai buvo sūnaus gyvybė.
Philipas, visiškai nepažįstamas, svetimas žmogus išgelbėjo sūnui gyvybę ir tai yra pati didžiausia dovana, kokią mes kada nors galėjome gauti“, – su ašaromis akyse kalba Birutė.
Po transplantacijos su donoru galima susipažinti po dvejų metų. Šeima ja ir pasinaudojo. Philipas ir Birutė gavo vieni kitų kontaktus ir pradėjo bendrauti nuotoliu:
„Ryšys tarp mūsų užsimezgė vos po pirmojo vaizdo skambučio. Jokūbas Philipą vadina kraujo broliu. Mes planavome susitikimą jau šį pavasarį, tačiau įvykusi staigmena, kai susitikome vienos laidos studijoje, mums prilygo dar vienam stebuklui.“
Birutė sako, kad susitikimas su Philipu buvo tarsi sapnas, o praleistos dienos su juo buvo ypatingos: „Aš kelerius metus jaučiau dėkingumą, atrodo, kad sprogsi viduje.
Vizualizavau, kaip gali atrodyti tas žmogus, galvojau, kad pamačiusi krisiu po kojomis, bet pamačiusi jį, aš tiesiog sustingau. Kai apkabinau, apėmė jausmas, lyg apkabinčiau savo vaiką, grįžusį iš ilgos kelionės. Tikrai buvo šokas.
Po filmavimo studijoje mes važiavome pas mus į namus. Jis jautėsi kaip tikras šeimos narys – kartu valgėme, žiūrėjome nuotraukas, dalinomės, kaip gyvename. Kvietėme Philipą apžiūrėti miestą, pažinti Lietuvą, tačiau jis nenorėjo – sakė, kad pagrindinis dalykas, kas jam yra įdomu, tai pabūti su mumis ir su Jokūbėliu.
Philipas dalyvavo ir Jokūbo kalėdinėje šventėje mokykloje. Neįtikėtinas sutapimas, kad su bendraklasiais Jokūbas turėjo vaidinti būtent vokiečių tradicines Kalėdas. O juk Philipas – būtent iš tos šalies“, – pasakoja trijų vaikų mama ir visą tai, kas įvyko, iki šiol vadina Dievo dovana.
Planuoja vykti į Vokietiją
Ji sako susibičiuliavusi ne tik su Philipu, kuris pagal amžių jai tinka į sūnus, bet ir su jo tėvais, kurie labai paprasti ir draugiški žmonės, tarsi antroji šeima:
„Žinote, kartais su artimais pažįstamais žmonėmis nejauti tokio ryšio, kokį pajutome su Philipu ir jo šeima. Mes tai labai vertiname ir jau laukiame, kada vyksime į Vokietiją dar kartą pabendrauti ir susitikti.
Turbūt tik mamos, turinčios vaikų, supras, ką mums reiškia Philipo poelgis. Nuo šiol jis dar vienas mūsų šeimos narys.“
Paprašius Birutės pasidalinti, kas padeda jai, kaip mamai emociškai atsilaikyti ir nepasiduoti net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, ji buvo atvira:
„Visada buvau ypatingai palaikoma savo vyro, bet dėka „Tuk tuk širdele“ paramos fondo ir Alinos, su kuria susipažinau ligoninės virtuvėlėje, atradau bendrystę su kitomis mamomis, kas labai sustiprina ir gydo.
Mes guodėme, drąsinome viena kitą. Ten būna dienų, kai išgirsti prastus tyrimų atsakymus, vaiko sveikata susilpnėja, o tada susitinki mamą, kuri sako, kad jos vaiko būklė pagerėjo.
Tokios akimirkos neleidžia pasiduoti. Prisimenu, Alina daug kalbėjo apie paramos fondą, apie tai, kad nori sukurti platformą, kurioje galėtų padėti mamoms. Ir nebūtinai toms šeimoms, kurių vaikai serga onkologinėmis ligomis.
„Juk jeigu kitokia diagnozė, tai pagalbos vis tiek reikia. Galiu pasakyti, kad apie mamas mažai kas galvoja, nors reiktų nepamiršti, kad kai vaikai serga, serga visa šeima.
Buvo akimirkų, kai sakydavau savo šeimai, kad nebegaliu kvėpuoti, o jie man neleisdavo pasiduoti primindami, jog esu viltis visai šeimai ir ypač Jokūbui. Net medikai pastebi, kad mažojo ligoniuko būklė labai priklauso nuo to, kokia yra mama.“
Išbandė praktikas, kurios padėjo
„Važiavau net į kelias Alinos organizuojamas stovyklas. Dalyvaudama stovyklos metu vykstančiose terapijose aš išsakiau, išverkiau skausmą, vėliau važiavau mintimis atsiprašyti Jokūbo už ligą, kita stovykla buvo skirta atleisti kaltę sau, o tada surasti meilę sau, kad galėčiau grįžti į gyvenimą, kuris skirtas man.
Per praktikas, gongų terapijas išmokau išlaisvinti save iš to, kas buvo susaistę. Išmokau būti tvirta ir dabar gerai žinau, kad mamos stiprybė – nenuginčijama jėga.“
Ir nors baisiausios dienos, kai su sūnumi ji būdavo ligoninėje, jau praeityje, ji iki šiol prisimena tą skausmą ir nerimą, todėl kreipiasi į visas mamas, kurios budi šalia sergančių vaikų: „Į palatą pirma įeina mamos viltis, išeina – irgi paskutinė.
Mama turi atlikti didžiulį darbą, kurti stebuklą, kad vaikas patikėtų, kad viskas bus gerai. Aš daug manifestavau, kūriau stebuklą. Neprarasti vilties labai sunku, bet šiandien aš esu tam, kad mano istorija taptų viltis kiekvienai šeimai, kuri eina šiuo keliu.“
Labdaros ir paramos fondas „Tuk tuk širdele“ organizuoja išskirtines stovyklas mamoms, kurių vaikai – sunkiai serga arba pralaimėjo kovą su sunkiomis ligomis.
Tokios stovyklos ir galimybė būti bendrystėje su kitomis panašaus likimo žmonėmis sustiprina mamas, einančias sudėtingu keliu. Galėdami prisidėti ir paremti paramos fondą „Tuk tuk širdele“ tai padaryti galite čia:
LT297044090108406338 Labdaros ir paramos fondas TUK TUK ŠIRDELE
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
