Merūnas Vitulskis (39) su žmona Erika augina 2 berniukus – Ajų (7) ir keliais metais už brolį jaunesnį Herkų. Pats Merūnas sako, kad savo vaikus jis su žmona stengiasi pasakoti apie karą kuo daugiau. Paties atlikėjo vaikai, anot tėvo, jautriai reaguoja į įvykius Ukrainoje.
„Mes nemažai edukuojame savo vaikus ir jiems pasakojame apie esamą situaciją, kiti tėvai gal mažiau su vaikais apie tai kalba, norėdami apsaugoti vaikų psichologiją. Visa tai suprantu – ir mano vaikai, žiūrėdami kokį nors reportažą apie Ukrainą, būna, ir ašarą nubraukia. Tą, turbūt, ir mūsų mokykla daro. Emilijos Pliaterytės mokykla, kurią lanko Ajus, ir taip dalyvauja įvairiose akcijose, į kurias įsitraukėme ir mes – siuntėmė drabužėlius Ukrainos vaikams, maistą. Į mūsų mokyklą net bandoma integruoti ir nemažai vaikų ukrainiečių įvesti“, – apie mokyklą pasakoja vyras.
Visa naikinantis
„Vaikai – it lakmuso popierėliai“, – apie mažųjų gebėjimą sugerti bet kokią informaciją apie neigiamus dalykus kalba pašnekovas. Todėl būtina ne tik kalbėti, bet tinkamai kalbėti apie tokius jautrius dalykus, kaip karas ir smurtą tarp žmonių.
„Vaikams mes pasakojame, kad pati Rusija nėra bloga. Ją valdantys žmonės yra blogi, o savo žmones jie labai dažnai tiesiog klaidina. Yra ir gerų rusų. Mes tai akcentuojame labai ryškiai, kad vaikai suprastų. Matau, kad mano vyresnėlis tai itin gerai supranta – šiaip, pats jis savyje diskriminacijos neturi, kad pradėtų atskirti rusakalbius. Mūsų vaikai ir į odos spalvą žiūri vienodai, su kitais žmonėmis nesistato barjerų. Manau, kad vaikams reikia nuo pat mažens pasakoti, kad pasaulyje yra tiek daug skirtingų žmonių, kurie skiriasi ne tik vidumi, bet ir išvaizda, kultūra. Ir visi yra nuostabūs – juk mus visus vienija meilės jausmas“, – apie tolerancijos diegimą kalba vyras.
Kalbėti apie toleranciją kitiems Merūnas siūlo dar tada, kai vaikai maži. O dar svarbiau jų neapkrauti informacija, kurią jie gali itin greitai pamiršti.
„Pamenu, kad dar prieš prasidedant įvykiams Ukrainoje, kai mano vaikai lauke išėję žaisdavo karą, jau tada pradėjau pasakoti, kas tai yra ir kodėl žmonės šaudo vienas kitą. Vaikai matydavo tai ir žaidimuose, ir filmuose. Jau tada aiškinau, kad karas yra baisiausias dalykas, kuris gali atsitikti žmonėms. Karas – visa naikinantis. Visi gyvenimai, namai, kurie buvo statyti ir viskas, kas gražiausia – šeimos, vaikai, aplinka ir viskas, ką jie saugoja yra sunaikinama“, – su liūdna gaidele kalba vyras.
„Manau, kad vaikams reikia paaiškinti, kad jei žmogus kalba angliškai, ar rusiškai, tai automatiškai nereiškia, kad jis anglas ar rusas. Tai tik kalba. Mokaisi jos, kad galėtum susikalbėti su kitais žmonėmis. Labai svarbu yra kalbėtis su mažaisiais. Kad vaikai neliktų nuošalyje“, – priduria pašnekovas.
Nuo karo atbukę
Patį Merūną ir jo sutuoktinę Eriką kariniai veiksmai paveikė itin stipriai. Tą matė ir jų mažiausieji: „Mane pirmoji karo diena labai stipriai paveikė. Puoliau krautis daiktų į kuprinę, kurią pasidėčiau į rūsį – tai vaikai matė. Aš papasakojau, kad daiktus kraunuosi dėl viso pikta, nurodžiau net ir telefonus jiems, kuriais galėtų skambinti, jei jie liktų vieni. Neapkraunu vaikų informacija, tačiau kasdien po truputį vis primenu, kažką naujo pasakau, kas labai reikalinga. Juk niekada nežinai, kas gali atsitikti rytoj.“
Nors ir į Lietuvą plūsta pabėgėliai iš Ukrainos, vis dėlto karo zonoje dar iki šiol likę daug žmonių, kurie negali pabėgti į saugesnę vietą. Pats Merūnas prisiminė vieną draugą, kuris iki šiol įstrigęs šalyje ir bijo dėl savo, šeimos saugumo. Jis sako, kad turbūt daugelis ukrainiečių gyveno įtampoje jau kurį laiką, todėl prasidėjęs plataus masto karas nustebino netikėtumu.
„Turiu draugą, operos solistą, kuriam siūliau iš Ukrainos atvykti į Lietuvą, jam siūliau ir padėti surasti gyvenamąją vietą, darbą. Mano draugas persikėlė į saugesnę vietą, į tą pusę, kuri mažiau bombarduojama. Jie ten turi vasarnamį ir su visa šeima išlaukė siaubingiausius bombardavimus. Jie bijojo net kur nors judėti automobiliu, nes matė, kaip kaimynų mašina buvo apšaudyta. Jie labai bijojo dėl vaikų gyvybės, dėl savo saugumo.
Pats jis man sakė, kad jie iki pat paskutinės dienos nesitikėjo, kad vieną dieną netikėtai prasidės plataus masto kariniai veiksmai. Jis sakė, kad ukrainiečiai kare jau gyveno daugiau nei 8 metus ir jiems tai nebuvo taip jautru kaip visi galvoja. Jie nuo karo šiek tiek atbukę – kai gabalą tavo žemių su visais giminaičiais atkerta nuo tavo šalies, paskui pradedi visai kitaip reaguoti į naujus judesius“, – tikina M. Vitulskis.
Todėl jis ir buvo vienas iš tų žmonių, kuris pamokė, jog vaikus apie saugumą reikia mokyti jau nuo pat mažens.
„Paprasti žmonės tam nebuvo pasiruošę. Kai 5 ryto duris su visa stakta įpūtė tiesiog į namus, jie nežinojo, ką daryti. Apėmė begalinis išgąstis, jis su visa šeima nežinojo, ką daryti. Jis man ir pats pasakė, kad turėčiau savo vaikams pasakoti, ką reikėtų daryti vaikams, jei jie netektų savo tėvų. Tai daryti reikia nuo pat mažens – jie kartais gali mobilizuotis ir padaryti stebuklingus dalykus“, – pataria vyras.
Vis dėlto Merūnas sako, kad kiekvienas turi prisidėti taip , kaip tik gali. Pats jis su šeima atrinko geresnius drabužius, kuriuos nuvežė ukrainiečių šeimoms.
„Šilti, praktiški, kokybiški drabužiai, batai. Atrinkau tai, kas tiktų tokiomis aplinkybėmis. Mus susirado žmogus, kuris į Ukrainą veža vaistus – supirkome viską, ko reikėjo, perdavėme. Su draugais svarstome galimybę nupirkti visureigį. Dalyvaujame paramos akcijose – darome viską, kas mūsų jėgoms“, – atviravo atlikėjas.
Jis sako, kad nors ir tiki, kad pagalbą teikti dažniau reikia tyliai, šiuo atveju apie tokius dalykus galima kalbėti ir garsiai – taip paskatinami kiti.
„Matosi tarp žmonių nemažai apatijos – daugelis žmonių bijo dėl savo saugumo, baiminasi rytojaus, nes niekas nežino, kas gali nutikti. Dėl to daugelis ir nesiima naujų darbų, naujų projektų, verslai užsidarinėja. Manau, kad šis sujudimas žmonių labai veikia tiek politikus, menininkus ir visus žmones neigiamai. Niekas turbūt dar nepaleido minties apie karą – jei garsiai apie tai nekalba, matyt, laiko mintį savyje“, – apie slogią nuotaiką kalba pašnekovas.
