Marijonas pabrėžė, kad jo patiekaluose neturi būti kiaušinių, majonezo ir padažų.
Jis paaiškino, kad nevalgo kiaušinių, nes, jo nuomone, kažkada buvo jų permaitintas: „Man mokykloje dažnai tekdavo matyti du kietai virtus kiaušinius su šlakeliu majonezo. Atrodydavo, lyg jie stovėtų pusę metų. Man tai kėlė siaubą. Kai mokiausi vyresnėse klasėse, vengdavau valgyklos pirmame aukšte, nes nenorėjau jų net matyti.“
Mantas atskleidė, kokie buvo M. Mikutavičiaus paskutinės vakarienės norai. Starteriui jis norėjo krevečių, tuomet – Tom Yum sriubos be makaronų ir gero gruziniško čenako su aviena ir jautiena. Prie užkandžių jis dar norėjo silkės, desertui – tiramisu, o gėrimo – kombucha. Tiesa, jis neslėpė, kad jei ne televizija, jis būtų rinkęsis alų.
„Jei tai tikrai būtų paskutinė vakarienė, jokia kombucha nestovėtų ant stalo“, – juokėsi jis.
Mantas uždavė klausimą apie baimę tapti nebeįdomiu ir nežinomu, kadangi Marijonas praeityje buvo minėjęs, kad turi tokią baimę. Pasiteiravus, ar ši baimė ir toliau jį lydi, Marijonas atsakė, kad dabar jam tai visiškai nerūpi, nes jis jau „peržengė“ tą etapą.
Vaikystės prisiminimai
Paklausus, ką norėtų sugrąžinti iš vaikystės, Mantas atsakė, kad norėtų vėl patirti nakvynes pas suaugusius draugus vyrus. „Mūsų amžiuje šito jau nebėra“, – sakė jis.
Marijonui ši idėja pasirodė įdomi, bet jis pajuokavo, kad nežinotų, kaip tai paaiškinti savo antrajai pusei: „Žiūrėk, gal galėtum savaitgaliui išvažiuoti su vaikais, nes pas mane ateis draugai, žiūrėsim „Rembo“ ir žaisim žaidimus.“
Marijonas taip pat pasakojo, kaip jaunystėje su draugais susitiko Palangoje ir apsistojo viename viešbutyje:
„Mes pajutome begalinį ryšį kartu būdami. Grįžome į viešbutį, ištraukėme lovas, nes nenorėjome gyventi atskiruose kambariuose. Sustatėme jas hole – viena šalia kitos. Iš viso buvo devynios lovos, ir mes visi ten užmigome.“
Mantas paklausė Marijono, ar norėtų sugrąžinti laikus, kai vaikai vogdavo vaisius iš kaimynų. Mantas prisipažino, kad jam patikdavo bėgti nuo „senukų“, nes niekad nėra jautęs tokio adrenalino.
Marijonas atsakė, kad gal ir pavogtų kokį obuolį, bet dabar bijotų dėl savo reputacijos. Visgi jis su šypsena prisiminė kitus vaikystės nuotykius:
„Aš norėčiau daryti šaškes iš kaučiuko, užsiimti chemija, sprogdinimais. Mes eidavome vogti į statybas, kurių tuo metu Vilniuje buvo pilna – ypač Šeškinėje. Vogdavome statybinius šautuvus, o kiekvienas vaikas turėjo krūvas šovinių.“
Laidos vedėjui paklausus, o kokius žinomo vyro draugus jo žmona Ieva priimtų su nakvyne, M. Mikutavičius manė, kad ji tikrai priimtų tokį intelektualą kaip Martyną Starkų, bet kai kurių, matyt, ne.
Vedybos
Mantas paklausė, kaip Marijonui kilo idėja tuoktis Japonijoje. Marijonas pasidalijo, kad susituokė Japonijoje, nes tai buvo pirmoji kelionė, kai susipažino su savo antrąja puse.
„Viena iš priežasčių, dėl ko mes susituokėme Japonijoje, nes ten buvo pirma mūsų kelionė, kai susipažinome su Ieva. Mes ten turėjome labai daug įspūdžių. O, kai pirmąkart nukeliauji į Japoniją, negali nebūti įspūdžių. Nežinau, ar tai nenuskambės kažkaip netinkamai, bet man japonai yra visai kita rūšis žmonių.
Ten patenki į absoliučiai kitokią civilizaciją, kuri yra labai tvarkinga ir švari. Japonija mums paliko labai didelį įspūdį, o kartu viskas labai palengvėjo, nes susituokti mes nusprendėme likus dviem ar trims savaitėms iki kelionės. Ieva pasakė: „Susituokime ten!“, – pasakojo jis.
Anot Marijaus, jiems susituokti Japonijoje labai padėjo vienas ten gyvenantis lietuvis. „Patys greičiausiai nebūtume susitvarkę, nes ten visa ta biurokratija – jis mums padėjo tai sutvarkyti. Pasisamdėme serbę fotografę, kuri irgi gyvena Japonijoje“, – atskleidė vyras.
Ar kažkas po vestuvių šeimoje pasikeitė? „Ne. Pasipykstame kaip ir iki tol, susitaikome – taip pat“, – sakys jis.
M. Mikutavičius gavo iš Manto užduotį sau artimus žmones sujungti su tam tikromis veiklomis.
Marijus sakė, kad į koncertą eitų su Martynu Starkumi.
Kas iš jo draugų visuomet siūlo „varyti“ tik draugams, be moterų ir vaikų? Anot Marijaus, tai – Linas Zareckas-Choras.
Jei žaistų dar metus žaidimą „GalvOk“, kas norėtų, kad iš jo aplinkos žmonių užimtų kito kapitono vietą?
„Saulius Prūsaitis yra žiauriai galvotas bičas – jis yra iš visur prisirankiojęs visokių žinių. Jis, pavyzdžiui, tikriausiai nežiūri futbolo, bet, kai pradedi su juo kalbėti, jis žino ir apie tai“, – sakys Marijus.
Vėliau M. Katleriui paklaus, ką jis galvoja apie planą Vilniuje statyti stadioną, vyras tik šyptelėjo:
„Galbūt tuomet, kai manęs nebebus, jis bus. O man jo jau nebereikia. Atsimenu, kaip 1980 metais kilome į Šeškinės kalną ir man tėtis sakė, kad čia tuoj bus stadionas (juokiasi). Įsivaizduoji, su kokia trauma aš gyvenu? Aš 45 metus esu mele“, – pasakos jis.
Įvairūs klausimai Marijonui
Vėliau laidoje vyko tarsi „žaidimas“, kurio metu Mantas klausė Marijono trumpų klausimų, į kuriuos jis pateikė trumpus atsakymus.
Mantas paklausė, kas su Marijonu pasidaro, kai jis išgeria alkoholio? Marijonas atsakė:
„Esu linksmas ir laimingas žmogus, galiu šokti iki devinto aukšto. Įgaunu galių – pavirstu gyvūnu, zuikučiu.“
Paklaustas, ką galvoja apie homoseksualus Marijonas atsakė, kad nieko blogo apie juos negalvoja, tačiau pats nenorėtų juo būti.
Prakalbus apie tai, kokie žmonės klausosi M. Mikutavičiaus muzikos, jis pajuokavo, kad dabar jau, matyt, seni, tačiau pridūrė, kad viešose vietose prie jo prieina ir jauni, iki 18 metų gerbėjai:
„Būna. Paglosto širdutę. Normalu, kad prieina vaikai, normalu, kad prieina vyresni žmonės. Bet kai kas nors ateina iš jaunimo ir sako „respect“, tada pagalvoji, kad nesu tik senos epochos atgyvena, o net ir garbingame amžiuje galiu pažadinti tam tikrus jausmus.“
Mantas paklausė, ar Marijonas yra geras žmogus?
„Aš stengiuosi. Turint omenyje, koks galėčiau būti blogas, manau, kad esu geras. Bet žmogaus gyvenimas iš esmės yra bandymas būti geram. Blogas žmogus tampa, kai jam nustoja rūpėti, kai nusispjauna ir nebesivaldo“, – į klausimą atsakė žinomas vyras.
Prakalbus apie tai, ko niekada negalėtų padaryti, Marijonas kurį laiką galvojo, ką atsakyti ir galiausiai pateikė atsakymą:
„Negalėčiau stovėdamas sankryžoje nustumti senelės po autobusu.“
„Ką galvoji apie savo grupės narių žmonas?“ – paklausė M. Katleris.
Marijonas atsakė: „Manau, kad jos yra nuostabios ir kantrios būtybės.“
Galiausiai pokalbį užbaigė klausimu apie tai, kokia jo daina M. Mikutavičiui yra brangiausia ir kodėl:
„Daina „Aš miręs“. Po to, kai pradėjau solo karjerą, tai buvo pirmoji daina, kuri man pavyko tiek žodžiais, tiek muzika, tiek emocine prasme. Ji man labai daug reiškia. Tai viena iš tų dainų, kur muzika papildo žodžius, o žodžiai – muziką. Esu su ja visiškai patenkintas.“
Laida „Paskutinė vakarienė“ sekmadieniais, 19.30 val., tik per TV3!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
