Kovo 30-ąją 56-ąjį gimtadienį sutinkanti Eglija su portalu tv3.lt leidosi į atvirą interviu – apie tris gyvenimo aspektus, atidėtą svajonę, meilę, temą, apie kurią būtina kalbėti, ir priežastį, kodėl niekada negrįš į sceną.
Eglija, apie ką dabar sukasi jūsų gyvenimas?
Na, sakyčiau, dabar mano gyvenime yra trys pagrindinės temos – darbas, mokslai ir anūkė. Nieko originalaus, bet taip jau yra – gyvenimas sukasi apie svarbiausius dalykus.
Prieš metus pasakojote, kad planuojate studijuoti į mediciną. Ar pavyko tai padaryti?
Iš dalies (šypteli). Pernai įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą studijuoti mediciną, tačiau šeimyninės aplinkybės sutrukdė man išvykti į Lietuvą – gimė anūkė, tad nusprendžiau likti Londone, šalia šeimos. Su dideliu gailesčiu atidėjau šią svajonę, stipriai išgyvenau tačiau rinkausi, kas tuo metu buvo svarbiau.
Bet šios idėjos vis tiek galutinai neatsisakiau – šiuo metu mokausi medicininę kosmetologiją privačioje medicinos mokykloje, o ateityje galbūt tęsiu ir studijas universitete tik jau čia, Anglijoje. Pamažu tam ruošiuosi (šypsosi). Pavyzdžiui, kad galėčiau įstoti į universitetą, man reikia išlaikyti anglų kalbos egzaminą, todėl nuo praėjusių metų lankau anglų kalbos kursus koledže. Esu moksliukė nuo pat jaunystės (šypteli). Daugelis man sako: „Jau gal baik mokytis ir pradėk mokyti“. Galbūt ateityje taip ir bus, tačiau dar noriu pakaupti patirtį.
Užsiminėte apie anūkę. Esate sakiusi, kad jai žadate „grąžinti“ laiko skolą, kurią nugvelbėte nuo savo vaikų. Ar pavyksta tai padaryti?
Tikiuosi. Kiek tik įmanoma, stengiuosi dalyvauti jos gyvenime. Ji dar mažytė, tik pusės metų, bet dažnai ją lankau, rūpinuosi, stebiu jos vystymąsi. Stengiuosi tam skirti kiek tik įmanoma daugiau laiko.
Jūsų gyvenimo ritmas – labai intensyvus. Kaip viską spėjate?
Tikriausiai dėl didelės kantrybės, kurią per laiką išsiugdžiau. Prisipažįstu, tai padaryti man nebuvo lengva – esu Avinas pagal Zodiaką. Anksčiau viską norėjau pasiekti greitai, vis dėlto emigracija mane pakeitė. Galiu sakyti, kad emigracija yra sudėtinga dvasinė būsena, o tuo pačiu ir puiki mokytoja. Komforto zona čia neegzistuoja, tad jeigu ne kantrybė, nežinau, kaip būčiau susitvarkiusi.
Sakote, emigracija yra puiki mokytoja... Daug sunkumų kuriant gyvenimą Londone teko patirti?
Buvo visko. Daugelis apie tai nekalba, bet iš tikrųjų emigracijoje žmogus atsiduria visiškai naujoje realybėje. Namai, kalba, aplinka, kurioje jautiesi lygus, lieka praeityje, o naujoje vietoje tampi tiesiog imigrantu – pradedi nuo nulio, turi prisitaikyti…
Ypač sunku tampa, kai Lietuvoje turėjai stiprų socialinį ratą, žmones, su kuriais gera būti, gali intelektualiai pasikalbėti, nueiti į teatrą, į baletą – man tai visuomet buvo labai svarbu. Atvykus į kitą šalį, nori to paties, tačiau čia visa tai susikurti labai sunku. Tokių žmonių, su kuriais gera būti, gera kažkur nueiti, čia, deja, sutikau ne tiek daug, kiek norėčiau. Tai man sukėlė savotišką tuštumos jausmą, kartais dėl to jaučiu frustraciją, tačiau tuo pačiu visa tai nepaliko man nieko kito, kaip tik norą dirbti. Išmokau priimti realybę tokią, kokia ji yra. Daugiau nesipriešinu šiai patirčiai ir galiausiai atradau ramybę. Bet man tam prireikė daug laiko.
Išskyrėte tris aspektus, apie kuriuos sukasi gyvenimas. O ar turite laiko meilei?
Galiu pasakyti tik tiek, kad šiuo metu mano santykiai vyksta per atstumą. Kitokių galimybių šiuo metu nėra, bet labai norėčiau, kad artimas žmogus būtų šalia.
Vis dėlto šiuo metu man prioritetas yra mokslai, tad turiu būti Londone. O kaip bus ateityje – bus matyti. Gal kada nors grįšiu į Lietuvą.
O ar aplanko gimtinės ilgesys?
Būna visaip. Tiesą sakant, mano širdis džiaugiasi kiekvieną kartą, kai tik sugrįžtu į Lietuvą. Kai būnu ten, atrodo, kad nieko daugiau ir nereikia (šypteli). Daugelis emigrantų, nesvarbu, kur jie gyvena, patiria tam tikrą foninį nerimą. Jis dažnai nepastebimas kasdienybėje, tačiau giliai viduje visada egzistuoja. Tik sugrįžus į Lietuvą, šis nerimas staiga išnyksta, mintys tampa aiškesnės, o pasaulis atrodo šviesesnis ir ramus.
Kadangi esu nišinių kvepalų ženklo „Exaltatum“ kūrėja – pati kuriu, gaminu kvepalus ir jais prekiauju visame pasaulyje, labai džiaugiuosi, kad mano kūryboje atsirado prodiuserė Edita Vigelytė, kuri organizuoja mano kūrybinius vakarus Lietuvoje. Nepaisant daugybės darbų Anglijoje, visa tai leidžia man dažniau sugrįžti į gimtinę, dalytis tuo, ką sukūriau. Tuo pačiu džiaugiuosi, kad tai man leidžia „įdarbinti“ ir mano kitą pusę – artistiškumą. Anglijoje man labai trūko tiesioginio bendravimo su žmonėmis, o kūrybiniai vakarai man visa tai suteikia.
Praeityje buvote žinoma atlikėja. Ar jaučiate nostalgiją scenai?
Ne. Scena yra Dievo dovana, bet ji nėra duota visam gyvenimui – turi žinoti, kada pasitraukti. Tikriausiai už šiuos žodžius mane pasmerks, bet aš tikiu, kad po tam tikro amžiaus scenoje atlikėjas jau nebeatrodo organiškai. Kai ateina vyresnė moteris ir dainuoja apie pirmą meilę…. Na, sutikime, atrodo ne kaip.
Manau, kad popmuzikos atlikėjas turi savo aukso amžių maždaug nuo 18 iki 32 metų, o po to arba pereini į kitą dainavimo formą, stlistiką, arba palieki sceną. Dėl šios priežasties, aš skeptiškai žiūriu į žvaigždžių „sugrįžimus“ – visi mes keičiamės, bręstame, tampame ramesni, tad kam tada vėl lipti į sceną? Aš jau nebeičiau.
Reikia priimti savo laiką ir prisitaikyti – atrasti naują amplua, kuriame atrodytum gerai ir būtum gerbiamas. Tai galioja visose srityse.
O ar yra dabartinių atlikėjų, kurie jus žavi?
Taip. Mane žavi Jessica Shy. Klausiau jos dainų ir pagalvojau – va, čia tai jaunystė! Iš jos sklinda energija, hormonai ir būtent tai žmonės nori matyti scenoje – ne tik išvaizdą, bet ir tą vidinį spindesį, „draivą“. Kai scenoje stovi 60-metė dainininkė, kuri išoriškai atrodo puikiai, bet viduje jau nebėra to vidinio veržlumo, žmonės tai jaučia.
Šiandien jūs ne tik kuriate kvepalus, bet ir dirbate grožio srityje. Kaip pastebite, kokia klaidas daro moterys, norinčios „sustabdyti“ laiką?
Tų klaidų būna įvairių. Pastebiu, kad dabar dažnai moterys „tvarkosi“ prieš 3-5 metus padarytas klaidas. Tuomet buvo labai populiarus veido formavimas užpildais, neretai žmonės persistengdavo, o dabar kreipiasi į specialistus, kad šie tuos užpildus ištirpintų (šypteli). Sakyčiau, dabar moterys jau žino, kaip išlaikyti odą kuo ilgiau jaunatviškesnę, tam yra įvairių procedūrų.
Tačiau kas mane labiausiai trikdo, kad niekas nekalba apie tai, su kuo moterys susiduria sulaukusios 40-50 metų. Tai yra dramatiškas reikalas... Tokio amžiaus moterims staiga ima trūkti estrogeno ir kartais jų veidas gali pasikeisti neatpažįstamai vos per savaitę. Tai – išties emociškai labai sunkus įvykis. Moterys patiria paniką, nes tiesiogine prasme nebeatpažįsta savęs veidrodyje… Aš pati visa tai patyriau ir nenorėčiau, kad kitos moterys tai išgyventų nepasiruošusios.
Gal galite pasidalinti sava patirtimi?
Tai tiesiog baisu, kai nesupranti, kas vyksta. Man tai prasidėjo gana vėlai, apie 50-uosius metus, nors kitoms moterims tai nutinka dar anksčiau - jau keturiasdešimt kelių. Staiga pradedi jausti, kad mąstymas sunkėja, logika stringa, viskas tampa nebe taip aišku kaip anksčiau. Supranti, kad kažkas su tavimi ne taip, bet nežinai, kas būtent. Iki tol viskas buvo gerai, o dabar – lyg būtum niekam tikusi... Tavo organizmas, atrodo, jau išnaudojo visus savo resursus. Atrodo, kad tave pradeda ignoruoti darbdaviai, tave pradeda ignoruoti žmonės, atrodo, kad jie tave mato lyg kažkokį „panaudotą biologinį produktą“. Baisu taip sakyti, bet taip jaučiasi daugelis moterų… Man tuo atveju padėjo hormonų terapija. Viskas pradėjo stotis į savo vietas, todėl ir noriu kalbėti apie tai kuo garsiau.
Netrukus sutiksite savo 56-ąjį gimtadienį. Kaip pati priimate savo amžių?
Amžius didėja, bet aš nesijaučiu sena. Viduje jaučiuosi tokia pati kaip būdama 25-erių – energinga, smalsi, kupina idėjų. Visada buvau tokia – pirmiausia sakau „taip“, o paskui atsirenku (šypteli). Man patinka veikti, kurti, mokytis... Bet dabar suvokiu, kad laikas nėra begalinis – nebėra tiek metų priešakyje, kiek jau nugyvenau, todėl dabar atsakingiau dėliojuosi prioritetus.
Esu įsivardinusi sau, ko noriu labiausiai. Tai šiuo metu noriu pamatyti, kaip užauga mano anūkė, galbūt ir proanūkiai... Noriu būti sveika ir aktyvi, tai stengiuosi rūpintis savo organizmu. Vartoju hormonų terapiją, be kurios tiesiog negalėčiau gyventi. Ji man suteikia jėgų ir leidžia kokybiškai mėgautis gyvenimu tiek, kiek dar liko.
O kaip atšvęsite gimimo dieną?
Gimtadienį sutiksiu su savo šeima. Man to visiškai pakanka. Nenoriu jokių dovanų – tikrai jų nelaukiu. Visada prašau savo artimųjų, kad nešvaistų pinigų, geriau tiesiog pabūtų kartu. Tai man didžiausia dovana, nes turtai ir daiktai man yra visiškai nesvarbūs. Anksčiau norėjau visko, bėgau paskui daugybę dalykų. Bet kai kažkas tampa kasdienybe, imi suprasti, kad tau reikia tik elementarių dalykų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
