Tiesa, dabar neseniai į Londoną gyventi persikėlusi mergina daugiau pastangų ji meta į kitą socialinį tinklą – „Instagram“. Naujienų portalui tv3.lt ji atskleidė, kaip iš tiesų atrodo influencerių kasdienybė, kodėl nuolat tenka susidurti su konkurencija ir kaip jos mylima veikla ir toliau vystosi svetur.
- Dabar „Instagram“ asmeninėje paskyroje esi sukaupusi daugiau nei 73 tūkst. sekėjų armiją, panašų skaičių turi ir „YouTube“ paskyroje. Tačiau nuo ko tiksliai prasidėjo tavo, kaip vlogerės, karjera?
- Nuo pat pradinių klasių buvau kitokia, niekaip nepritapdavau prie kitų vaikų ir, laikui bėgant, man augant, situacija nesikeitė. Niekada neturėjau daug draugų, nes tiesiog nesuprasdavau kitų lygiai tiek pat, kaip kiti nesuprasdavo manęs.
Mano zodiako ženklas yra liūtas – man tiesiog reikia būti dėmesio centre, apsuptai žmonių, bet visi mėginimai pritapti baigdavosi patyčiomis. Visada jaučiausi taip, kad turiu šitiek duoti pasauliui – kodėl gi manęs niekas nepriima?
Taigi, neturėdama begalės draugų, per žiemos atostogas, tiesiog neturėjau ką veikti. Tad nusprendžiau pamėginti kurti video blogus, nes visą laiką leisdavau žiūrėdama juos „YouTube“ platformoje. Lietuvoje tuo metu to beveik niekas nedarė, todėl be proto bijojau likti ir vėl nesuprasta. Iš neturėjimo ką veikti sukūriau savo pirmąjį vaizdo įrašą – net pačiai buvo sunku patikėti, kad kitiems tai patiko. Man nebuvo sunku prasimušti nei „YouTube“, nei „Instagram“ – galbūt aš tiesiog sutverta socialiniam pasauliui, o ne tikram gyvenimui.
- Dažnu atveju, vlogerių „Instagram“ ir „YouTube“ kanalų pavadinimai sutampa, o tu – išimtis. Kodėl taip pasirinkai?
- „YouTube“ buvo mano vaikelis, dalyka, kuriam atsidaviau visu šimtu procentų, o „Instagram“ – asmeninė erdvė, į kurią keldavau kasdienes nuotraukas. Niekada to nesiejau su „YouTube“. Niekada negalvojau, kad mano „Instagram“ taip išaugs ir pralenks „YouTube“.
Galbūt mano šių paskyrų pavadinimai skirtingi, nes ir aš pati jose esu skirtinga. „YouTube“ aš savęs nevaržau, man patinka pasijuokti iš savęs, nebijau apsikvailinti. „Instagram“ – visai kita mano pusė, to išgalvoto, tobulo gyvenimo pusė, kokią aš galbūt norėčiau turėti.
Žmonės nemato to, kas vyksta už kadro, nežino, kad jau metus išgyvenu egzistencinę krizę, patiriu panikos priepolius. Lygiai taip pat kartais užmiegu su makiažu, atsibundu su didžiuliu spuogu ant kaktos būtent tada, kai laukia svarbi diena, susirišu kuoduką tikėdamasi, kad kiti nepastebės, kad trečią dieną neploviau galvos ir prisivalgau prieš miegą „McDonalds“. Gyvenimas – ne tobulas, taip pat aš irgi nesu tobula, bet „Instagram“ gali būti tobulas, todėl sunkiai dirbu, kad tai palaikyčiau.
- Kuriam kanalui – „YouTube“ ar „Instagram“ dabar skiri daugiau dėmesio?
- Žinoma, kad „Instagram“. Tiesiog jaučiuosi vėl atradusi kažką, kas mane veža – tai yra nuotraukos. Ne kartą esu išvadinta tuštuole dėl to, kad tiek daug dėmesio skiriu nuotraukoms. Bet kodėl žmonės išvis drįsta taip sakyti? Visų pirmą, ši veikla mane veža ir daro mane laiminga, antra – tai yra mano hobis. Esu pats laimingiausias žmogus, kuris dar net nebaigęs mokyklos jau pilnai galėjo save išlaikyti darydamas tai, kas jį veža. Ir man tai tikrai neatrodo tuščia. Daug gražių merginų gali pasidaryti gražias nuotraukas, bet jos nesugeba nuotraukomis papasakoti istorijos. O aš turiu ką pasakyti, ir man tam žodžiai nė nėra būtini.
- Su savo sekėjais visuomet esi atvira – pasakojai jiems slapčiausias savo gyvenimo detales, kalbi apie praėjusius santykius, draugus. Ar lengva buvo šitaip atsiverti nepažįstamiems žmonėms?
Taip, nes aš labai ilgą laiką gyvenau paauglystėje. Manau, kad iš paauglystės pradėjau pereiti į moterį tik tuomet, kai iš gyvenimo pasitraukė mano tėtis, ir man nuo akių nukrito rožiniai akiniai.
Pradėjau rimtai žiūrėti į gyvenimą, o visa tai, kas vyko prieš tai, man buvo juokas. Aš niekada negalvodavau apie pasėkmes, nes turėjau tvirtą stogą virš galvos – galėjau leisti sau nesuaugti, todėl ir atsiverti prieš kamerą tikrai nebuvo sunku.
- Ar kada yra tekę dėl tokio savo atvirumo pasigailėti?
- Kas buvo, tas buvo. Dėl nieko savo gyvenime nesigailiu, nes kitaip dabar nebūčiau ten, kur esu.
- Ar yra dalykų, kuriuos pasilieki tik sau ir artimiesiems? O gal stengiesi visiškai atvira būti ir su savo sekėjais?
- Šiuo metu džiaugiuosi ir liūdžiu tyliai, bet tai nereiškia, kad nesu atvira su savo sekėjais. Tiesiog daugiau apmąstau, apie ką ir kada kalbėti. Pasaulyje tiek daug pavydžių žmonių, kurie tiesiog nesugeba džiaugtis svetima laime, tad saugau save nuo pavydžių akių. Mano mama ir mano vaikinas – du žmonės, kurie mane palaikytų net tada, kai visas pasaulis būtų prieš mane, todėl su jais atvirai galiu džiaugtis ir liūdėti dėl kiekvienos smulkmenos.
Kol kas esu perdaug pažeidžiama atvirai dalintis kiekvienu gyvenimo žingsniu, bet kas žino – galbūt ateityje vėl tapsiu atversta knyga.
- Įvairiuose renginiuose būdavai pastebima su kitomis vlogerėmis – iš šono atrodo, kad jūs visos esate puikios draugės. Kaip yra iš tiesų?
- Dirbant tokioje srityje, kur viskas pagrįsta tik konkurencija ir pirmavimu, rasti draugių yra nelengva. Tačiau džiaugiuosi, kad dalis kolegių tapo draugėmis, tačiau tikrai ne visos.
Konkurenciją, žinoma, jaučiame – niekas nenori išduoti kiek uždirba, pasidalinti kontaktais, ar padėti viena kitai augti. Tačiau juk nuo to, kad padėsi kitam, nesumažės tavo užsakomų projektų kiekis – tai man buvo sunkiai suvokiama gyvenant Lietuvoje.
Tačiau tikrai nesakau, kad visos lietuvės blogerės yra konkurentės ar nepadedančios kitai. Atvažiavus į Londoną, man labiausiai padėjo ne kas kitas, o Gabrielė Gzimailaitė. Tad viskas tikrai priklauso nuo situacijos – vienos merginos nuoširdžios ir padedančios, o kitos siekia tik naudos.
- Kai kurie teigia, kad tinklaraštininkai reklamuoja viską, tuo tarpu tu visuomet pasakai nuomonę, jei daiktas tau nepatinka. Kruopščiai atsirenki ką reklamuoti?
- Mano nuomonė tokia: jeigu prekės ženklas pasitiki savo produktu, taip pat patisitiki ir manimi, kaip tinkančia jam atstovauti, tuomet negali būti jokių slaptų susitarimų, ką galima sakyti ir ko ne. Taip išsivysto gražus projektas, kurio metu, net ir jei kažkas man netinka, aš galiu pasakyti taip, kaip yra.
Aš šį darbą dirbu jau keturis metus, tad žinau, kam net neverta skirti dėmesio, kas netiks mano auditorijai. Aš tiek daug darbo įdėjau į abi savo paskyras, kad meluoti savo auditorijai dėl pinigų būtų beprasmiška, ir tik aš pati nuo to turėčiau blogas pasekmes, nes manimi nebepasitikėtų. Projektų man tikrai nestinga, todėl kruopščiai atsirenku su kuo dirbti, o kam pasakyti ne.
- Kaip apskritai atrodo socialinių tinklų žvaigždės gyvenimas? Ar jis iš tikrųjų toks spindintis, kaip atrodo iš šono?
- Aš nelaikau savęs jokia socialinių tinkle žvaigžde – man tai atrodo tiesiog kvaila. Esu tiesiog laimingas žmogus, galintis dirbti sau.
Ir tai tikrai nėra lengva – tenka būti tiek daug skirtingų veikėjų viename asmenyje: planuoti ir įgyvendinti projektus, tuo pačiu pačiai tvarkytis su laiškais, būti kūrėja, fotografe, filmuotoja, montuotoja, modeliu, stiliste, visažiste, atstovauti save, rašyti tekstus, tvarkyti finansus. „YouTube“ ar „Instagram“ jau senai nebėra tik saviraiškos platforma – tai yra mano asmeninis biznis. O darant visa tai, dar reikia rasti laiko ir tiesiog pabūti savimi.
Mane skaudina, kai žmonės juokiasi iš mano veiklos ir jos nevertina. Norisi bandyti visiems įrodyti, kad tai nėra tik staipymasis prieš kamerą, bet tenka susitaikyti su tuo, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, ir aš jos nepakeisiu. Ši sritis nėra tik renginukai ir dovanytės – tai yra tikras biznis. ir kuomet žmonės pradės tai suprasti, galbūt parodys daugiau pagarbos šiai veiklai.
- Jau kurį laiką gyveni Londone. Papasakok, kaip nutiko, kad persikėlei gyventi būtent čia?
- Kaip jau sakiau, po tėčio mirties patyriau didelę traumą ir visiškai užsidariau savyje. Man žūtbūt reikėjo pakeisti aplinką, prablaškyti mintis. Su draugu visada svajojome gyventi ten, kur visada geras oras, jūra ir paplūdimys ranka pasiekiamas. Na, žinoma, Londonas nė iš tolo neprilygsta šiai mūsų svajonei, bet tai yra tik mūsų pirma stotelė tvirtam pagrindui po kojomis pasistatyti.
- Londone, panašu, tau sekasi netgi dar geriau, nei Lietuvoje! Ar buvo lengva „prasimušti“?
- Visada atrodo neįmanoma iki tol, kol tai jau padaryta. Aš dar toli gražu nesu „prasimušusi“, bet pagaliau esu pastebima. Žinoma, tai man kainavo daug laiko ir pastangų, bet kuomet labai nori viskas įmanoma, tiesa?
Viskas pradėjo sektis tada, kai ėmiau į „Instagram“ žiūrėti kaip į darbą. Turiu užsibrėžusi sau griežtas taisykles – kasdien įkelti bent po vieną įrašą, kuris turi būti skirtingas, bet ir derėti prie mano paskyros. Negali būti prastos kokybės, tamsios ar vienspalvės nuotraukos, dominuoja balta spalva. Tokie, iš šono juokingi dalykai, man padėjo būti pastebėtai. Ir taip, man čia sekasi daug geriau, nei Lietuvoje. Jaučiu, jog kuo daugiau darbo įdedu, tuo daugiau pas mane sugrįžta, priešingai, nei Lietuvoje.
- Apie merginas kartais sakoma, kad kai jos nusikerpa/nusidažo plaukus, planuoja pakeisti gyvenimą. Sunku nepastebėti tavo pokyčių – tapai blondine! Tai – tik išvaizdos pokytis, ar iš tiesų laukia kažkas didesnio?
- Pasakysiu mintį, kuri yra užstrigusi mano galvoje jau kuris laikas: „I didn’t have come this far to only go this far“. Mano gyvenimas jau seniai apsivertė aukštyn kojomis, o plaukai yra tiesiog plaukai. Nemanau, kad tai turėtu apibrėžti merginos gyvenimo pokyčius. Mergina yra superherojė, kuriai nereikia persidažyti plaukų, kad pakeistu savo gyvenimą.
- Kokie artimiausi tavo planai?
- Ir toliau siekti savo svajonių, dar daugiau dirbti, pakeliauti ir įsigyti šuniuką!
