Liudas Mikalauskas pasakoja, kad visada mėgo kaimą – tai neatsiejama jo gyvenimo dalis. Geriausi prisiminimai – vaikystės pašnekesiai su močiute, obuoliai iš sodo ir kažkur tolumoje aidintis radijas.
„Man iš vaikystės patys geriausi prisiminimai yra kaimas, krosnis, kadangi šildymo ten nebuvo, blynai rytais ir vakarais įjungtas radijas, prie kurio su močiute klausydavome vakarinės pasakos“, – su nostalgija kalba L. Mikalauskas.
„Apskritai esu gimęs Tauragės priemiestyje, o mieste man teko gyventi tik studijų metais. Kaimyno pajutimas šalia – ne per kiemą, ne per tvorą, o per sieną man buvo labai sunkiai peržengiamas pripratimas. Jei vis lįsdavo kalba, kad galiu turėti savo būstą, nebuvo jokių minčių, kad tas namas stovėtų kažkur miesto centre. Esu ne toks žmogus, kuris galėtų gyventi daugiabutyje“, – kalba vyras.
Prieš 8-erius metus vyras galiausiai išpildė svajonę – paliko miestietišką gyvenimą ir su šeima išsikėlė gyventi į Kazlų Rūdą, atokiau nuo miesto šurmulio.
„Visada svajojau turėti savo namą. Kai su žmona nusprendėme statytis, pradėjome ieškoti aplink Kauną – kadangi abu dirbame aplink šią vietą. Niekada nesupratau kiemo, kuris apima tik 6 arus – man visada atrodė, kad tikras kiemas turėtų būti bent 20-30 arų. Tauragės rajone močiutės sklypas buvo 50 arų – man tai būdavo panašu į kiemą. Jame buvo sodas, daržas, garažas, veja, pušynas – to ieškojome ir mes su šeima, – šypsosi jis. – Mano vienas bičiulis ir kolega ten jau buvo nusipirkęs savo sodybvietę ir pradėjo kaimynystėje pardavinėti namą.“
Išsipildžiusi svajonė
Jis sako, kad iš miesto išvykęs draugas jam pametėjo mintį. Šalia jo namų jis pamatę idilę ir atrado puikią vieta namui – su viskuo, ko visada norėjo.
„Apsigyvenom name, nutolusiame 40 kilometrų nuo miesto – ten yra tvenkinys, vaikams buvo galima pasistatyti žaidimų aikštelę, nors jų dar tada nebuvo, – juokiasi jis. – Mes esame pirtininkai – dažnai vakarais susibėgame, kartu išsikūrename pirtį, tvenkinyje išsimaudome. Kaime yra daug įvairių užsiėmimų – pradedant nuo pirties iki daržo, kuriame reikia užauginti morką, raškyti obuolius, prižiūrėti šiltnamius, ravėti. Tas pastovus darbas man yra didžiulis džiaugsmas.“
Vieniems nuolatinis ravėjimas, kiemo darbai – visiškas košmaras, tačiau su L. Mikalausku kitaip. Jis sako mylintis kiekvieną akimirką – nukritusių lapų grėbimą, žolės pjovimą ar medžių balinimą.
„Draugai net juokauja, kad mes kažką samdome, kas sutvarkytų mūsų sodą – bet mes viską darome patys! Visada, kai turime laisvą minutę nuo teatro, koncertų, intensyvaus buvimo tarp žmonių, iškart užsimauname pačius prasčiausius rūbus (šie geriausiai gula prie kūno) ir iškart einame tvarkytis. Vėjo veido glostymas ir saulės nugaros pakaitinimas labiau pailsina nei bet kas kita pasaulyje“, – tikina pašnekovas.
„Tai savotiška „darbo terapija“ nuo darbo. Kada esi nuolat tarp žmonių, nuolat mene – atsiranda tokia monotonija. Ją Norisi drastiškai pakeisti kažkuo kitu. O kaime visa aplinka ir mano veikla labai skiriasi nuo to, ką aš veikiu scenoje. Užėjo žiema, ir pagrindinė mintis mano galvoje visada ta pati: kada aš pagaliau atsikelsiu ir galėsiu nukasti sniegą? Kitiems gali atrodyti sniego kasimas košmaras, bet juk pas mus porą kartų per žiemą tą sniegą reikia kasti. Visi tie kartai man didžiulis malonumas“, – kalba operos solistas.
Vyras prabilo ir apie išskirtinį pomėgį – meilę bitėms. Pasirodo, kad operos solistas laisvalaikiu mėgsta auginti ir prižiūrėti bites. Meilės „augintiniams“ jis išmoko iš itin artimo žmogaus.
„Mano senelis buvo bitininkas. Dar paauglystėje jis mano padovanojo kelias bičių šeimas, tada jas auginau. Po 15 metų pagaliau pas save parsivežiau pirmuosius avilius – dabar jų turiu keturis. Tai nėra didelis skaičius, bet negaliu pasakyti, kad esu iš tų, kurie mažai žinotų apie bitininkystę. Vaikystėje iš bitininko gavau daugybę pamokų. Šioks toks bitininkas esu“, – kalba vyras.
„Kitą kartą dainuodamas spektaklyje pagalvoju, kad noriu greičiau pabaigti staugti ir grįžti prie savo bičių. Grįžęs namo tik užsidedu tinkliuką ir einu. Pagaliau pribrendau pirštines padėti į šoną ir ramiai be jų liesti savo augintinius“, – teigia jis.
Sėkminga santuoka
Nors kaimo ritmas ir gyvenimas Liudui labai artimas, jo teigimu, žmona Sigita – visiška miestietė, nepratusi prie kaimo.
„Mano žmona gan greitai kaimo darbuose atrado džiaugsmą, nors ji visiška miestietė. Nuo to, kas darbuose yra tiesiog jau atsibosta, kaimas yra tiesiog tokia ramybės oazė – žmonės dabar labai tokios ieško“, – tikina vyras.
„Kaime mobilaus telefono dažniausiai nepaimsi į rankas. Jei kažkas man neprisiskambina, dažniausiai žino, kad aš namie, - juokiasi pašnekovas. – Nes tada užsiimi savo darbais, toks gyvenimas.“
Viena gražiausių Lietuvos muzikos pasaulio porų Liudas ir Sigita Mikalauskai susipažino 2008 metais ir kone iškart pradėjo kartu keliauti į koncertus. Puoselėti tiek santykius, iš kurių atsirado graži šeima su 2 vaikais, kaip sako pats vyras, nebuvo itin lengva.
„Būdavo ir nesusikalbėjimų, ir nesusiderinimų, bet per dvyliką metų išmokome kalbėtis, o dabar jau, atrodo, to ir to mažiau reikia. Išmokome pasidalinti darbus, net nereikia aiškintis – jaučiame vienas kitą intuityviai. Visada žinau, ką darys Sigita, ir žinau, kad ji viską padarys gerai. Ji žino, ką aš darysiu ir kad man pavyks, mane visada palaiko. Išties, dabar jau būna, kad po koncerto sėdime ir pasidžiaugiame, jog viskas taip puikiai pavyko. Tada ir supranti, kad bendras darbas yra labai prasmingas – jis įneša įvairumo į šeimos gyvenimą“, – dalijasi vyras.
„Mums romantika gali būti visokia. Prisipažįstu, kad ne viena mūsų romantiška vakarienė yra pasibaigę aptarimu, kokį atlikėją kviesime į mūsų organizuojamą festivalį. Bet juk ir tai yra mūsų gyvenimas, tad numojame ranka“, – juokiasi jis.
