Šį kartą moteris atvėrė širdį ir pasidalijo jautriu įrašu, kuriame prakalbo apie gyvenimo džiaugsmus.
„Aš ir mano Miškiniai-Eidukoniai. Nors su Povilu mes kartu jau beveik devyni metai, o Lunai – jau trys su puse, dar kartais save pagaunu nustebusią, kad aš turiu šeimą. Kad esu žmona, ir mama. Kai su klasiokėmis dešimtoje klasėje gulėdavome ant žolės viduryje miesto stadiono ir žiūrėdamos į žvaigždes svajodavome apie ateitį, nei vyrų, nei vaikų joje nebuvo, tik stulbinančios karjeros, šampanas ryte, komandiruotės į Niujorką ir apsipirkimas Paryžiuje.
Galiu pasakyti, kad nemažai varnelių prie tų svajonių esu sudėjusi: ir vakarienės jachtoje, ir susitikimai su pasaulio įtakingiausiais, ir kabėjimas žemyn galva nuo Teatro arenos stogo per tiesioginį eterį, ir stovėjimas prieš tūkstantines minias. Bet man vis dėlto įsimintiniausias tas vakaras Balyje, kai lėkėme motoroleriais namo, kad nepakliūtume į audrą. Buvome nudegę, alkani ir pavargę.
Luna stovėjo man tarp kojų ir visa gerkle traukė „Už girių už kalnų, ant pilko lauko...“, leidosi saulė, ryžių laukuose dirbo ūkininkai, šalia jų maklinėjo būriai baltų gervių. Tai buvo vienintelis kartas, kai savęs paklausiau: „Ar čia tikrai mano gyvenimas?!“. Vienintelis. Laimė slypi paprastuose dalykuose. Ir ji mus lanko kasdien. Reikia tik ją pastebėti ir išjausti. Tikiuosi, jūs šiandien laimingi“, – emocijomis dalijosi Rimantė.
Moteris dažnai vaizdžiai aprašo savo emocijas bei dalijasi jausmais socialiniuose tinkluose: „Aš niekada neprisimenu pirmos vasaros dienos, kai apsivilkau TĄ naują suknelę, kurią taupiau dienai su +26, ar to ryto, kai įsispyriau į per išpardavimą nukautas basutes, nepamenu ir kaip užsimaukšlinau tą skrybėlę, kurios man kažkodėl labai reikėjo.
Bet prisimenu visus tuos ankstyvus rytus, nugulusius rasa ant mano ir Lunos pėdų ir vakarus, mano dukros veidą nudažančius rožine spalva, tuos paukščiais skambančius miškus, ir iš nuostabos pakilusius antakius, ir debesis, atspindinčius Jos akyse, pajūrio takus, ir žvaigždes, stebėtas gulint ant batuto. Ir niekas geriau tų prisiminimų neišsaugo negu mūsų kūnas: nubrozdinti keliai, įbrėžimai, mėlynės, net uodų įkandimai, primenantys žemuogių paieškas, žiūriu į savo vaiką, į visas tas nuotykių ir įspūdžių žymes, į tą patyrimų žemėlapį iš randų ir randelių, ir „popų“, ir galvoju: „Kiek kartų jau Tu užaugai!““
