Naujienų portalui tv3.lt Emilis Jokūbas mielai papasakojo, kaip prasidėjo jo kelias komedijoje ir ką teko išgyventi, kaip jis pats vadina, „atsidūrus zonoje“.
„Pradžioje ėmiau vaikščioti į atviro mikrofono vakarus ir neilgai trukus prasidėjo karantinas. Labai patiko, supratau, kad noriu tuos dalykus daryti, bet prasidėjus pandemijai sustojo tie renginiai. Kadangi supratau, kad negaliu dabar imti ir sustoti, susikūriau „YouTube“ kanalą“, – savo kelio komedijoje pradžią prisimena Emilis Jokūbas.
Praėjusią savaitę Emilis savo „YouTube“ kanalo prenumeratoriams atskleidė paslaptį. Vaikinas prisipažino, jog būdamas emigracijoje Vokietijoje užsiėmė vogtų daiktų slapstymu. Emiliui nepasisekė – paskutinėmis savo viešnagės dienomis jis buvo suimtas ir kitus septynis mėnesius praleido kalėjime Vokietijoje.
„Žinojau, kad kažkada bet kokiu atveju tai išlįs, ar iš manęs, ar iš kitų. Pamaniau, kad geriau būtų, jei žmonės tai sužinotų iš manęs. Norėjau nusimesti tai nuo širdies, pasijausti švarus. Norėjau, kad mano tamsiausias gyvenimo etapas būtų žinomas“, – priežastį, kodėl apie šį gyvenimo tarpsnį papasakojo sekėjams, atskleidžia komikas.
Vaikinas atskleidžia, užaugęs banditų pilname Panevežio kampelyje ir nuo penkiolikos metų leidęs laiką su bloga kompanija – buvo tik laiko klausimas, kada ir jis taps vienu iš jų. Emilis atviras – kur važiuoja, ir ką turės daryti, jis žinojo.
„Daugmaž žinai, kur važiuoji, kad kažką reikės daryti negero. Iki paskutinės minutės abejojau, dar važiuojant buvo abejonių, kad galbūt nereikia. Jau tenai nuvažiavus supratau, kad kelio atgal nebėra. Iki paskutinės dienos laukiau, kada galėsiu grįžti, stengiausi nieko neprisidirbti, neatkreipti dėmesio, ir paskutinę dieną mane suėmė.
Tėvams melavau, kad važiuoju į statybas dirbti. Čia buvo klasika, taip visi sakydavo, kurie važiavo ten daryti nusikaltimų. O kas iš tiesų dėjosi, jie sužinojo po kokių penkių ar šešių mėnesių kalėjime, kai gavo mano laišką“, – pasakoja Emilis Jokūbas.
„Galėjau parašyti jiems ir anksčiau, bet neprisiruošiau, bijojau, nežinojau, kaip reaguos, ką pasakys. Sakė, kad labai jaudinosi, atsiprašiau jų labai. Bet jie sakė, kad labai apsidžiaugė, kad aš gyvas, nes galvojo, kad viskas, man kažkas atsitiko“, – prisimena vaikinas ir sako, jog sunkiausia sėdint buvo ne kas kita, o nežinia dėl tėvų ir jo paties ateities.
Išėjęs į laisvę Emilis suprato – savo gyvenimą jis turi keisti iš pagrindų. Vaikinas sako, suvokęs, kad „šešėliniame pasaulyje nėra laimingos pabaigos“ – dažniausiai nusikaltęs kada nors vis vien sėsi į kalėjimą.
„Supratau, kad po to, kai išėjau iš kalėjimo, buvau niekas. Aš nuo penkiolikos metų iki tada, kai mane suėmė, norėjau būti „mafijozas“. Tuos gyvenimo metus aš išmečiau, negyvenau, galima sakyti. Gyvenau kažkokiose fantazijose, o kai mane paleido, supratau, kad esu nulio vietoje. Nei mokiausi per tuos metus, nei turiu karjerą, nei tikslų.
Mane tas ėmė stumti į priekį. Nusprendžiau kuo greičiau išsiaiškinti, kokie yra mano pomėgiai, ko norėčiau siekti, kad tik negrįžčiau atgal į tą gyvenimą, kad tik nepasikartotų ta istorija. Ėmiau važinėti į užsienį, dirbti visokius darbus – nuo ofiso darbuotojo, dispečerio, iki fabrikų darbuotojo, padavėjo“, – prisimena jaunasis komikas.
Deja, nei viena iš šių veiklų vaikinui neteikė džiaugsmo. Galiausiai jis griebėsi paskutinio šiaudo – ir atrado save. „Supratau, kad man šitie visi darbai tik depresiją varo. Tada ėmiau žiūrėti į mokslus – aktorinis, kiti vis nepatiko.
Galiausiai į „Google“ parašiau „kaip sužinoti savo likimą“. Radau būdą sužinoti, kokia profesija man tiktų, pagal tai, kas man labiausiai patiko vaikystėje ir dar kelis punktus. Ir tuo metu jau žiūrėjau komediją, mėgau juokauti, mane juokeliai išsukdavo iš įvairių situacijų.
Man draugai ir anksčiau sakydavo, kad galėčiau būti komiku, ir aš pats turėdavau minčių apie tai. Visada numesdavau jas į šoną, netikėjau, kad galėčiau būti komiku. Bet po to, kai mane paleido, supratau, jog nebeturiu ko prarasti. Supratau, kad tai – vienintelis mano kelias. Neturėjau kito pasirinkimo – kalėjimas, arba komedija.
Užsibrėžiau tikslą per metus išsikelti į Vilnių, pradėti vaikščioti į atvirą mikrofoną, ir įsitvirtinti tame. Viskas pavyko“, – džiaugiasi Emilis Jokūbas.
