„Nuoširdžiai raginu pasinaudoti „Kino pavasario“ suteiktomis galimybėmis ir neišsibraukti 2019-ųjų, kurie tarptautiniam nepriklausomam kinui buvo dosnūs ir ypatingi. Tikrai daug vertingų filmų prisikaupė, kuriuos knieti rekomenduoti ir būtų apmaudu juos praleisti“, – besidalindamas ir savo išsamiomis rekomendacijomis primena E. Pukšta.
„Kino pavasaris“ šiais metais kitoks, nei įprasta… Vis dėlto jūsų manymu, galbūt namuose likę žmonės kiną ims stebėti netgi aktyviau, nei anais metais, kai būdavo galima lankytis kino salėse?
Kai esi įstumtas į tokią nenuspėjamą situaciją, bet kokia įmanoma alternatyva yra sveikintina. Mane asmeniškai aplinkybės priverčia žiūrėti daug filmų per įvairias platfomas ir dažnai jie būna neužbaigti, tačiau tai – neatsiejama mano veiklos dalis.
Jei tik galėčiau rinktis,prioritetą teikčiau vien seansams kino salėje. Šios patirtys nepalyginamos ir jau ne sykį įsitikinau, kaip skirtingai suveikia tas pats filmas, kai jį žiūri iš supaprastintos nuorodos, ir kai sėdi kino teatre. Jokia platforma (netgi pati technologiškiausia) neperteiks kino atmosferos ir neprivers net atidžiausio žiūrovo susikaupti.
Iš profesionalios pusės privalau pastebėti, kad internete ar televizijoje tiesiog neįmanoma pamatyti, išgirsti ir pajausti filmo, kaip kūrinį buvo sumanę režisieriai, operatoriai, garsistai. Užtenka tik prisiminti, kaip Xavier Dolanas viešai piktinosi „Netflix“ savavališkai sudarkyta „Mamytės“ versija, kurią reikalavo pašalinti. Tokių pavyzdžių yra gausybė.
Tačiau korona monstras mus visus izoliavo namuose. Nebeliko kitų alternatyvų. Pavojinga žiūrėti filmus kino salėje. Nemeluosiu, kad apima širdgėla sulig kiekvieno festivalio atšaukimu ar perkėlimu, nes radikalūs pokyčiai ir stingdanti nežinomybė paliečia mano pažįstamus kolegas ir draugus užsienyje. Kiek filmų sustojo tiesiog skirtingose gamybos fazėse? Kas gali būti užtikrintas, kiek visa ši pandemija užsitęs? Galbūt kinas namuose taps mūsų realybe? Nesinorėtų, bet dabar kol kas sudėtinga įsivaizduoti, kada sugrįšime į įprastą ritmą ir kuriam festivaliui vis dėlto pavyks parodyti atrinktą programą kino erdvėje?
Viliuosi, kad žiūrimumo paklausa išsilaikys, nes žmonėms reikės kažkuo užsiimti. Bus pernelyg sunku išgyventi, jei vien tik stebėsime bauginančias žinias ir žiaurėjančias naujienas iš fronto. Supaprastintos kino alternatyvos, bet kokiu atveju, palieka galimybes įsilieti į siužetą, tyrinėti istorijų pasakojimus, diskutuoti, susidaryti nuomonę, netgi nustebti, pajausti emocijas ar tiesiog pasimėgauti.
Ar apskritai stipri yra šių metų „Kino pavasario“ programa? Kas labiausiai krenta į akis?
Kiekviena programa yra tiesiogiai priklausoma nuo jos sudarytojų ir strateguotojų, jų idėjų, norų ir pamąstymų. Pats jau įprantu, kad būdvardžiai programos apibūdinimui ne visai tinkami, nes tai, bet kokiu atveju, bus subjektyvi nuomonė.
Kaip niekas kitas tikrai suprantu ir žinau, kad galutinė programa susidėlioja iš įvairiausių žiūrovui nepastebimų aplinkybių – kompromisų, skirtingų vertinimų, prisiimtos rizikos, užsibrėžtų tikslų, numatytų prognozių ar net inovatyvių sprendimų, o šiandieniniame pasaulyje dar pasipildė ir spaudimas kreipti dėmesį į šalutinius reikalavimus (tik vienas daug diskusijų sukeliantis pavyzdys, kad būtų siekiama išlaikyti lygybę tarp režisierių moterų ir vyrų). Programų sudarytojams dažnai tenka prisitaikyti prie susidariusios situacijos ir štai dabar turime vieną tokią neprognozuotą situaciją, kai įprastas gyvenimas tapo beveik išjungtas.
2019 metais pavyko pamatyti 887 pilnametražius filmus, tad su tokiu bagažu aš imčiausi kitokių sprendimų. Ir tai yra natūralus procesas. Kitoks žvilgsnis, kitokia nuomonė, kitokia vizija. Iš tiesų, kai kurių pamatytų įsimintinų filmų „Kino pavasaryje“ pasigendu, bet niekas juk nepasikeis, jei paminėsiu papildomus pavadinimus.
Kiekvienas programos sudarymą vertiname skirtingais kriterijais. Per sukauptą patirtį jau išmokau, kad kartais vertėtų paleisti net ir ypatingai patinkantį filmą. Iki koronizuotos atakos, laikas bėgo pagreitintu ritmu, tad filmų buvo daug ir greitai pasendavo, nes užleisdavo vietą kitiems. Konkurencija ir pasiūla tikrai milžiniška – mažesniems filmams sunku atsilaikyti, kai dauguma programerių nesislepia nuo priklausomybės Kanų, Berlyno, Venecijos, Toronto pasirinkimams.
Nepatekai į ten ir tavo šansai ženkliai sumažės, kol nepastebės rizikuoti nebijantis sudarytojas. Panašiai situacijai mikliai išvardinčiau ne vieną 2019 m. filmą. „Kino pavasaryje“ rodoma serbų režisierės Ivanos Mladenovič originalioji stulbinanti maištinga „Ivana rūsčioji“ (Ivana the Terrible) yra kaip tik toks. Ilgiau nei pusmetį filmo prodiuserė Ada Solomon kolekcionavo tik atsisakymus ir negatyvias reakcija iš pardavimų kompanijų. Daug kas bijojo rizikuoti, kol pagaliau Lokarnas patikėjo – ir tai su išlygomis, nes nukišo Ivaną ne į pagrindinį konkursą. Po to juosta stebuklingai sužibėjo, nors didikai įtakingieji buvo jau draugiškai nurašę. Asmeniškai pažįstu programerius, kurie žiūrėjo Ivaną antrą kartą. Buvo nuostabu ir gražu stebėti filmo atgimimą, nes man jis paliko nepamirštamą įspūdį jau po pirmo pasimatymo.
„Kino pavasaryje“ neužteko vietos slovakų režisierės Mira'os Fornay radikaliam, nepatogiam, drąsiam filmui „Cook, F**k, Kill“, kuris ištisus metus buvo sutartinai ignoruojamas ir atstumiamas iki pasaulinės premjeros Taline. Vėlgi išgyvenau džiaugsmą stebėdamas, kaip filmas atsigavo per žiemą, ir aplankė festivalius, kurie anksčiau jo net nenorėjo.
Rekomenduodamas ar rinkdamas filmus esu linkęs išskirti nebūtinai reikalingus kūrinius. Tarkim, nepalaikyčiau pasiūlymų ir idėjų dabar pasikviesti filmus, kuriuos reikėjo parodyti 2019 m. „Kino pavasaryje“. Jeigu ir krenta į akis kažkas kiek negatyvaus, tai daugokai išblėsusių filmų iš praeitų metų Berlyno, kurie jie nėra tokie jau išskirtiniai, kad jų vietos būtų aukojamos naujesniems kūriniams ne iš didelio populiaraus festivalio.
Ar dar liko Jums pačiam nematytų filmų, kuriuos būtinai užsibrėžėte pažiūrėti?
Nors didžiąją daugumą filmų esu matęs gerokai iš anksto, tikrai planavau nueiti į „Kino pavasarį“ ir pasigauti kelis praleistus kūrinius. Berlyno kino festivalyje pirmieji du rumunų meistro Cristi Puiu dramos „Dvaras“ (Malmrog) buvo tiesiog ažiotažiniai. Nepavyko man į juos patekti pralaukus eilėje. Po to festivalis nusprendė įdėti papildomą pakartojimą, bet jo laikas sutapo su mano kitu susiplanuotu filmu, o dar vieno seanso metu kitame kino teatre žiūrėjau 6 valandų trukmės kontroversiškąjį epą „Dau. Degeneracija“, kurį vėliau įvardijau sau geriausiu ir paveikiausiu 2020 m. „Berlynalės“ filmus.
Kitas man niekaip nepasitaikęs filmas vadinasi „Bangos“ (Waves). Nelemta ta vėjo kryptis ir mano „Bangos“ vėl nubangavo kitur. Kaip suprantu, šis filmas yra negalimas rodyti namų kine.
Kuris šių metų „Kino pavasario“ programos filmas Jums pačiam paliko didžiausią įspūdį?
Deja, bet jis nebus pasiekiamas namų kino platformose. Bet ir gerai. Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma žiūrėti „Švyturį“ (The Lighthouse) ne kino teatre. Geisčiau pakartoti „Švyturį“, tą bauginančią įtampą, šiurpo atmosferą, psichologinį siaubą, beprotybės misteriją. Abu aktoriai– Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe – demonstruoja neprilygstamą vaidybą, o epizodas su žuvėdra man, ko gero, yra baisiausias 2019 m. kine patirtas momentas. Dar „Švyturys“ tiesiogiai priklausomas nuo garso ir efektų.
Pasinaudočiau proga pasidalinti papildomais komplimentais drąsiems ir išskirtiniams lietuviškiems debiutams „Nova Lituania“ (Karolis Kaupinis) ir „Izaokas“ (Jurgis Matulevičius). Nepraleiskite šių filmų, kai tik jie sulauks galimybės pasirodyti kino teatruose. Jie verti jūsų dėmesio, atidumo ir diskusijų.
Tarp tų filmų, ką įmanoma pamatyti per artimiausias 2 savaites, būtinai paminėčiau sukrečiančiai jautrų, nenuspėjamą brazilišką „Nematomą gyvenimą“ (An Invisible Life) ir budistinį, šmaikštų, prasmingą „Balioną“ (Balloon) iš Tibeto, kuris, mano supratimu, papildys namų kino programą nuo kovo 23 d. Tokio gerumo filmai apie mums sunkiai įsivaizduojama kitokį pasaulį su unikaliomis tradicijomis retai pasitaiko. Tiesa, nesiimu spręsti ir žadėti, kad namudinė peržiūrą perteiks tą užburiantį melancholiškumą. Viliuosi, kad „Balionas“ įpūs mums taip reikiamos dabar ramybės.
O kokį labiausiai pažiūrėti rekomenduotumėte kitiems?
Nepraleiskite lenkų režisieriaus Jano Komasos dramos „Kristaus kūnas“ (Corpus Christi), o aš su nekantrumu lauksiu naujų aktoriaus Bartoszo Bielenia’os vaidmenį. Drįstu būtent jį įvardinti ryškiausiu ir netikėčiausiu 2019 m. atradimu. Manau, kad palankiau „Kristaus kūną“ jungtis aklai ir kuo mažiau apie jį žinant, kad pasiliktumėte sau erdvės nustebti, šokiruotis ir pasimokyti. Jau pavadinimas išduoda, kad filmo tema yra susijusi su religija ir (pasi)tikėjimu.
Režisierius jau spėjo išleisti ir naujausią savo filmą „Heiteris“ (Hater), kurio pirmuosius seansus dar pavyko surengti Lenkijos kino teatruose, o kaip tik šiomis dienomis psichologinis trileris apie manipuliacijos galią pasileido interneto platformose ir siūlomas žiūrėti namuose.
Kadangi karantinui tikrai pritrūks juoko ir linksmybių, tai būtinai noriu paminėti ir pasiūlyti dvi absurdo komedijas „Tiesiog nuostabu“ (Just Great) ir „Zomša“ (Deerskin). Gaila, kad man asmeniškai geriausia ir smurtiškiausia metų komedija „Patrikas“ (Patrick) tikriausiai neskleis į namus nuogalių, pavyduolių, egoistų, pasipūtėlių detektyvinio rebuso su pradingusiu plaktuku. Tiesiog negalėjau sustoti juoktis ankstų vasaros rytą Karlovi Varuose.
Neabejoju, kad abu kiti palikę kandidatai komensuos absurdiško, makabriško, juodo humoro dozę. Manau, kad „Tiesiog nuostabu“ lietuviškas aprašymas jau išduoda pernelyg daug paslapčių, tad rekomenduoju nieko neskaityti ir pasinerti į vynu apšlakstytą antiveryginį keistuolišką pasimatymą su Gerardu Depardieu ir Micheliu Houellebecqu. Tik nuoširdžiai įspėju, kad po peržiūros norėsis įsipilti stiklą raudono vyno – pasiruoškite atsakingai.
Įtardamas, kad pratęstas karantinas suteiks daugiau laisvalaikio, rekomenduoju užsikabinti už žydų režisieriaus Yarono Shani trilogijos „Meilė“ (Love), bet tik tuo atveju, jei ryžtumėtės žiūrėtis visas tris dalis. Tai – neįprasta trilogija, kurios filmai tarpusavyje nedaug kuo susiję, bet kai pastebi tuos saitus, ryšius, netikėtumus, kai suvoki atsukinėjamo laiko tėkmę, tai trys provokuojančios dramos „Nuogumas“, „Mano akys“ ir „Atgimimas“ nubloškia į apmąstymų, svarstymų teritorijas.
Kokia Jūsų nuomonė apie „Oskarais“ apdovanotą „Parazitą“? Ar tikrai verta pamatyti?
Trumpai ir aiškiai, man tai pats geriausias 2019 m. filmas. Be jokių išlygų ir abejonių. Jį pamatyti tiesiog privalu. Nesutinku su nuomonėmis, kad tai grynai korėjietiškas filmas. Man rodosi, kad tai yra išskirtinai universalus ir paradoksaliai aktualus šiems laikams kūrinys. Čia viskas yra tobula. Tik, būkite žmonės, neišduokite Bong Joon-ho sumanytų paslapčių „Parazito“ dar nemačiusiems. Per daug pasileidusiems plepiams siūlyčiau prailginti privalomą karantiną.
Mačiau juostą 3 kartus. Dvi peržiūras apturėjau kelių dienų eigoje vien tik Kanuose ir abu seansai suteikė skirtingų emocijų. Planavau aplankyti „Parazitą“ ketvirtą kartą „Kino pavasaryje“, bet jau nespalvotąją filmo versiją. Man labai knieti išmėginti nespalvotos versijos poveikį, kol dar neišblėso originalioji versija. „Parazito“ šeimininiame name mielai dabar karantinuočiausi.
Ar apskritai gerus filmus esate linkęs kartoti, žiūrėti vėl ir vėl?
Taip. Laikausi asmeninės tradicijos pakartoti geriausią man Kanų festivalio filmą per finalinę renginio dieną ir vykdau šį tikslą bemaž 10 metų.
Lietuvišką „Izaoką“ visai neseniai man teko žiūrėti tris kartus, skirtingomis progomis. Ir nesigailiu.
Jau minėjau, kad daug filmų tenka pirmą kartą pamatyti supaprastintoje kokybėje ir po to tiesiog nenumaldomai traukia labiausiai įstrigusius pamatyti ir patikrinti kino salėje. Pernai taip pasielgiau mažiausiai 20 kartų, o Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ su pasimėgavimu sužiūrėjau antrą kartą skrydžio metu lėktuve.
Jei klaustumėte, kokius „Kino pavasario“ filmus pakartočiau per karantiną, jei neturėčiau žiūrėti kitų naujų ir dar niekur nerodytų kūrinių, išskirčiau „Balta balta diena“ (tik apgailestauju, kad šiam konkrečiam filmui labai labai reikalinga kino erdvė; namams jis netinka), „Ivana rūsčioji“ (antrą kartą būtų žymiai įdomiau ir linksmiau), „Proksima“ (mano asmeniniame top-5 už 2019 m.), „Liepsnojančios moters portretas“, „Viltis“ (vien dėl aktorinio meistriškumo, nors tai ir skaudi ir slegianti drama).
Kokio žanro filmai Jums pačiams yra artimiausi?
Manau, kad neturiu priklausomybės vienam konkrečiam žanrui. Net ir peržiūrėdamas šimtus filmų, vis dar esu genamas smalsumo ir geismo atrasti ką nors originalaus, nenuspėjamo ir stebinančio. Tai įmanoma bet kokiame žanre. Dabar ekspromtu man lengviausia išskirti kriminalines dramas apie mafiją, bet pastaraisiais metais ypač pajutau prisirišimą prie ypatingai ilgų filmų.
Pagal kokius kriterijus apskritai esate linkęs rinktis filmus?
Tai suktas klausimas, sunkiai atsakomas, nes, mano asmenine nuomone, kriterijai dažniausiai sugalvojami ir paderinami jau po to, kai filmas būna atrenkamas, nes apie kriterijus dažnai mėgstama klausti.
Galvoju, kad būtų paprasčiausia, smagiausia ir geriausia filmus pirmą kartą žiūrėti kuo mažiau apie juos žinant, išsitrinti bet kokius lūkesčius, nes jie dažniausiai ir sutrukdo. Prisipažinsiu, kad renkuosi filmus remdamasis ir pasitikėdamas savo intuicija. Todėl ir rekomenduoju pasiduoti atsitiktinumui, išbandyti tai, ko galbūt neplanavote. Pamėginkite taikyti patikusios iliustracijos metodą, jei parinktas kadras jus akimirksniu užkabino, tai neabejokite.
Daugeliui geras kinas yra neatsiejamas nuo kino teatro salės, vis dėlto šįkart teks pasitenkinti ir namų kino sistema – gal turite kokių pasiūlymų, kaip vakarą su geru kinu paversti kuo įmanoma malonesniu, artimesniu tam, kurį būtų galima pamatyti kino salėje?
Pats įdomiausias klausimas ir labai svarbus. Ne paslaptis, kad esu „Netflix“ ir visų kitų transliuotojų nekentėjas ir kritikas. Žiūriu „Netflix“ filmus ir dėkoju už nepagailėtas investicijas, bet ieškau galimybių juos pamatyti kino salėse, todėl pikta ir apmaudu, kad šie monstrai stengiasi visaip apriboti kino seansus.
Esu įsitikinęs, kad jokia filmo peržiūra (net pačios geriausios kokybės) neperteiks kino erdvėje patiriamo įspūdžio. Kodėl? Pirmiausiai, neįmanoma vienodai susikoncentruoti – mintis blaško galimybė spausti pauzę ir pratęsti rytoj, o dar juk telefonas bet kada gali nuskambėti, ar apkabinimo pasiilgęs šuo atsliūkinti, ar noras vėl atsidaryti šaldytuvą ir susitepti naują sumuštinį. Dėl panašaus pobūdžio dirgiklių man neišeina žiūrėti filmų per televiziją – ilga reklaminė pauzė išblaško ir po to sugrįžti į tą pačią emociją būna sudėtinga.
Kino salėje esamos rimties ir susikaupimo, vargu, ar pasieks net kantriausias žiūrovas. Ypač šiandieninėje situacijoje, kai už lango tiek grėsmingo ir nerimą sėjančių žinių.
Tad čia leisiu sau pašmaikštauti ir pažerti nurodymų:
1. Palikite mobilų telefoną kitame kambaryje ir išjunkite jo garsą (kaip kine); tai reiškia, jokių žinučių, feisbukų, skambučių draugui, instagraminių nuotraukų, kaip šią akimirką žiūriu kiną namuose; jei žiūrėsite per kompiuterį – atsijunkite nuo visų įspėjimų, paraginimų, priminimų ir kitų dėmesį nukreipiančių reklamų;
2. Neimkite iš šaldytuvo jokių silkių, o paruoštus cepelinus ar užmaišytą bulvių košę išragaukite prieš peržiūrą;
3. Atsispirkite pagundai žiūrėti ką nors gurkšnojant ir pasilikte tokią privilegiją geriau pamaloninti gomurį vyno taure, kaip po filmo „Tiesiog nuostabu“;
4. Pasistenkite ir nusiteikite žiūrėti filmą be jokių pauzių ištisai iki pat finalinių titrų;
5. Negalvokite, kiek ten tų naujų koronaviruso atvejų atsirado (sugaudysite informaciją vakare prieš miegą ar kitą rytą)
6. Nepasiduokite lietuviškam mentalitetui, kad galima nemokamai atsisiųsti tą patį filmą iš kokių ten torentų ar kitų piratinių velniavų; pabūkite vieningi ir nepalaikykite vagišių;
7. Užgesinkite šviesas, leiskite transliaciją per kuo didesnį įmanomą ekraną ir pamėginkite įsijausti į tą konkretų pasirinktą filmą.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad „Kino pavasario“ filmus galima pamatyti internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“ ir kino platformoje „Kinofondas“.
