Apie nykstančias rūšis šaržuojant žmoniją kalbama „Paskutinis patinas žemėje“ (The Last Male on Earth), prisiminti 1957 metais į kosmosą išsiųstą kalytę Laiką kviečia karantino metu itin aktualus filmas „Kosmoso šunys“ (Space Dogs). Galimybę susipažinti su spalvinga Alžyro visuomene suteikia apsilankymas dykumos kavinėje adresu „Sacharos gatvė 143“ (143 Sahara Street), o filmo „Šviesos kariai“ (Faith) režisierei Valentinai Pedicini pavyko patekti į uždarą Italijos sektą, kurios gyvenimą vienuolyne lydi karinė disciplina, skustos galvos, balti drabužiai, technomuzika ir aklas pasišventimas.
Dar vieną ypatingą pažintį žada filmas „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ (Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer), sukurtas legendinio rusų kino kūrėjo sūnaus. Kitas sūnaus režisūrinis žvilgsnis, šį kartą į savo motiną, kuri septintajame dešimtmetyje buvo mados ikona, Benedettą Barzini – filme „Mano motinos išnykimas“ (The Disappearance of My Mother).
Pasikalbėti su „Kino pavasario“ atstovais sutikusios režisierės Sung-A Yoon dokumentiniame filme „Užjūris“ (Overseas) pasakojama apie viename mokymo centre išskirtinai sunkiai patirčiai rengiamas moteris.
Maždaug 10 milijonų Filipinų gyventojų dirba svetur. Uždirbtus pinigus siųsdami namo, migrantai žymiai prisideda prie gimtinės ekonomikos, nes pinigų perlaidos sudaro maždaug dešimtadalį bendrojo vidaus šalies produkto. Daugybė filipiniečių moterų, palikusios savo mažamečius vaikus, išvyksta į užsienį, kur dažniausiai siaubingomis sąlygomis dirba namų tvarkytojomis ar auklėmis. Kenčiant žeminimus ir smurtą jas guodžia tik jų šeimų gyvenimą pagerinsiantys uždirbti pinigai.
Briuselyje gyvenanti filmo autorė Sung-A Yoon sako, kad stebėdama tokiam išlikimui Filipinų darbo centre rengiamų moterų kasdienybę norėjo atskleisti jų asmenybes, vidinį pasaulį, jausmus, kuriuos jos išgyvena prieš išvykdamos. Taip pat ji siekė parodyti iššūkius, su kuriais filipinietės dažniausiai susiduria dirbdamos užsienyje – darbas svečioje šalyje nelengvas, primena vergiją.
Plačiau apie visa tai interviu su filmo kūrėja.
Filme matome tik tam tikrą atkarpą – moterų pasiruošimą darbo centre. Kokie kiti etapai laukia užsienyje dirbti norinčių moterų? Kiek laiko prabėga nuo paraiškos pateikimo įdarbinimo agentūrai iki kelionės į kitą šalį?
Nors gali pasirodyti, kad mokymo centras yra vienintelė stotelė iki išvykstant į užsienį, tai netiesa. Iš tikrųjų moterys pereina gana daug etapų: kreipiasi į įdarbinimo agentūrą, išklauso 216 valandų trukmės kursą centre, tada dalyvauja įvairiuose seminaruose, kur mokoma užsienio kalbos pagrindų, dėstoma svarbi su kelione susijusi informacija ir t. t. Visi šie etapai nebūtinai vyksta paeiliui.
Gali būti, kad užsiregistravus įdarbinimo agentūroje gali tekti palaukti, tarkim, mėnesį, kol įvyks pokalbis su darbdaviu, atveriantis duris į mokymus, kuriuos ir matome filme. Po jų – medicininė apžiūra, minėti kursai ir seminarai. Apibendrinus visas procesas nuo kreipimosi iki išvykimo gali trukti kelis mėnesius.
Aplankėte 20 mokymo centrų, kol išsirinkote tą vienintelį, kurį norėjote nufilmuoti. Kiek tokių dirbti užsienyje ruošiančių centrų yra Filipinuose?
Tikslaus skaičiaus negaliu pasakyti, tačiau šimtai. Įdarbinimo agentūrų, kurios suveda darbo ieškotojus su šeimomis, yra apie 2 tūkstančius.
Kiek kainuoja agentūros paslaugos? Rodos, kai kurios moterys skolinasi pinigų.
Kaina – komplikuota tema, filme nenorėjau apie tai kalbėti. Tačiau ji iš dalies priklauso nuo šalies, į kurią vykstama. Vykti į Vidurinius Rytus kainuoja mažiau, tačiau ir atlyginimas ten mažesnis. Už darbą Honkonge ar Kanadoje teks pakloti daugiau.
Moterims, su kuriomis susidūriau filmuodama, reikėjo pinigų, kad galėtų išvykti į užsienį, todėl jos ėmė paskolą arba skolinosi iš artimųjų. Yra daug bendrovių, teikiančių paskolas būtent šiuo tikslu.
Be abejo, kai kurios moterys turi reikalingą sumą – dirbti į užsienį išvyksta ne tik skurdžiai gyvenančios, bet ir vidurinei ar net aukštesniajai klasei priklausančios filipinietės.
Vienas iš sunkumų, su kuriomis susiduria moterys, kad sunkiai uždirbti pinigai ne visada pasiekia namiškius.
Deja, taip. Viena moteris filme pasakoja, kad dirbdama Viduriniuose Rytuose kas mėnesį siųsdavo pinigus Filipinuose likusiai motinai, tačiau grįžusi namo pamatė, kad pinigus motina išleido alkoholiui, o ne palikto vaiko ir namų priežiūrai. Tokių istorijų yra ir daugiau.
Bendraudama su nevyriausybinėmis organizacijomis išsiaiškinau, kad emigrantai Filipinuose yra laikomi turtingesniais, tais, kuriems pasisekė. Tad kartais šeima ir bendruomenė iš užsienyje dirbančio nario prašo pinigų vestuvėms ar, tarkim, laidotuvėms. Kai kuriems sunku atsisakyti ir neduoti, nes vėliau prasideda apkalbos ir pykčiai. Ne visi supranta, kad išvykusiesiems iš tikrųjų nėra taip lengva, kaip jiems atrodo, ar kad uždarbis nėra labai didelis.
Filme ne kartą nuskambėjo mokytojos žodžiai: „Jei kas nors atsitiks, kreipkitės į agentūrą.“ Ar tikrai įdarbinimo agentūra krizinėse situacijose padeda?
Agentūrų labai daug, todėl 100 procentų teigti, kad visos padeda, negaliu. Tačiau sutikčiau, kad jei kažkas atsitinka, pirmiausia reikėtų pranešti agentūrai. Sutikau agentų, kuriems tikrai rūpi jų klientai, bet reikia nepamiršti, kad ši veikla taip pat yra verslas.
Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai „taip“ arba „ne“. Pavyzdžiui, mokytoja, kurią matome filme, prieš tai dirbo įdarbinimo agentūroje, o dar seniau pati dirbo užsienyje. Ji man pasakojo, kad dirbdama agentūroje netgi eidavo į moters, kurią ji išsiuntė į užsienį, namus ir tikrindavo, ar išvykusios moters šeima tinkamai išleido pinigus (juokiasi). Ji iš tikrųjų stengėsi.
Pastaruoju metu iš vienos namų tvarkytoja užsienyje dirbančios moters girdėjau, kad kai ji turėjo problemą, susisiekė su agentūra ir pastaroji nutraukė sutartį. Vis dėlto nemanau, kad ištikus bėdai agentūra padarys viską, kad grąžintų darbuotoją atgal į Filipinus. Tai nėra jų atsakomybė. Ši situacija tik parodo, kad užsienyje dirbančių filipiniečių apsauga yra silpna, jos trūksta. Darydama interviu, girdėjau daug įvairių istorijų, kad, pavyzdžiui, Viduriniuose Rytuose moterys susidūrė su priekabiavimu, o kai kreipėsi į policiją, nuovadoje buvo išprievartautos. Manau, kad filipiniečiai ir patys labiau linkę kreiptis į gimtinėje esančias agentūras, nes jomis labiau pasitiki. Nevyriausybinės organizacijos, kurių nariai yra ir užsienyje dirbantys filipiniečiai, yra sukūrusios karštąsias linijas.
Filipinietės dirbti vyksta tik į tam tikras šalis, daugiausia Azijos. Gal galite plačiau pakomentuoti, kas samdo namų tvarkytojas, aukles, tai yra kokiai socialinei klasei priklauso tokios šeimos?
Jei Filipinai nėra sudarę sutarties dėl filipiniečių (režisierė juos vadina „Overseas Filipino Worker“, arba OFW – aut. past.) darbo toje šalyje, tuomet darbuotojai į tą šalį darbo tikslais vykti negali. Sutartys sudarytos su Vidurinių Rytų šalimis, pavyzdžiui, Izraeliu, taip pat tokiomis kaip Honkongas, Singapūras ir kitomis.
Filipiniečius samdo nebūtinai pačios turtingiausios šeimos. Viduriniuose Rytuose samdo vidurinė klasė arba, žinoma, turtuoliai, turintys 5 tarnus, vairuotoją ir t. t. Šiuose kraštuose filipiniečių darbininko pasamdymas rodo šeimos socialinį statusą, reiškia, kad esi turtingesnis, nes darbuotojui gali mokėti daugiau. Žmogui, atvykusiam iš, pavyzdžiui, Kenijos, mokama mažiau.
Kaip jums, gimusiai Pietų Korėjoje, o dabar gyvenančiai Briuselyje, kilo mintis kurti filmą, susijusį su filipiniečių moterų migracija?
Čia, Briuselyje, studijų metais bendravau su viena iš OFW. Man buvo įdomios globalizacijos, moterų migracijos temos, norėjau daugiau sužinoti apie moteris, kurios rūpinasi pačiais brangiausiais žmonėmis, tai yra vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Apie jas beveik nieko nežinome... Skaitydama ir susitikdama su tyrinėtojais, vis daugiau sužinojau apie filipinietes. Tada nusprendžiau nuvykti į pačią šalį ir nuspręsti, ar tikrai noriu kurti apie tai filmą. Po šios kelionės pradėjau ieškoti vietų ir kitaip ruoštis.
Kaip pasikeitė jūsų įsivaizdavimas, kai nuvykote į Filipinus ir viską pamatėte savo akimis? Rodos, iki filmavimų ten viešėjote tris kartus.
Į Filipinus važiavau įsivaizduodama, kad mokymų centrų darbuotojai yra blogi, o mokinės – geros, tarsi aukos. Atvykus mane labiausiai sukrėtė, kad viskas kur kas komplikuočiau. Atradau, kad mokytojos anksčiau pačios dirbo užsienyje, kad neslepia nuo savo mokinių jų laukiančių sunkumų ir t. t.
Ar filmą matė moterys, kurias filmavote mokymo centre? Galbūt rengėte specialias peržiūras įdarbinimo agentūroms, centrų darbuotojams?
Išsiuntėme filmo nuorodą visoms filmo herojėms, taip pat mokymo centrui. Grįžtamojo ryšio sulaukėme – moterys pasakojo, kad filmą žiūrėjo su ašaromis akyse. Joms patiko, labai didžiuojasi, kad filmas rodomas.
Pernai Honkonge įvyko viena peržiūra, kurioje dalyvavo šiame mieste dirbančios trys filmo veikėjos. Po filmo bendravome su žiūrovais, atsakėme į jų klausimus. Mums visoms šis seansas buvo itin jaudinamas. Prisimenu, vienas iš užduotų klausimų buvo, kodėl jos sutiko filmuotis. Jos atsakė, kad sutiko norėdamos pakeisti požiūrį į save.
O koks tas požiūris?
Jos turėjo omenyje palankesnį visuomenės vertinimą. Labai daug filipiniečių dirba namų tvarkytojomis, auklėmis, prižiūri vyresnio amžiaus žmones, jos laikomos geriausiomis šioje srityje visame pasaulyje. Egzistuoja netgi stereotipas, kad filipiniečiai yra paklusnūs ir malonūs, sutverti rūpintis kūdikiais, seneliais. Nereikia taip stereotipizuoti visos šalies žmonių.
Kai kuriuose žodynuose prie žodžio „filipinietis“ galima rasti reikšmę „namų ūkio darbuotojas“. Norėjau šį stereotipą sugriauti ir parodyti moteris kaip žmones. Kiekviena filipinietė turi charakterį ir nėra sukurta tvarkyti namus ir rūpintis kitais.