Vieno dublio naudojimas kine (arba vieno dublio iliuzija, sukurta montažo metu) stovi ant plonos ribos tarp atrodymo meniškai ir labai pigiai. Kad tai veiktų, reikia atsakyti į svarbų klausimą – kam to reikia?
Turbūt vienu ankstyviausiu vieno dublio efekto panaudojimu kine galima pavadinti 1948-ųjų Alfredo Hitchcocko trilerį „Virvė“. Režisierius norėjo, kad žiūrovai jaustųsi lyg stebėdami spektaklį, ir kad viskas vyktų tarsi realiu laiku.
Būtent realaus laiko jausmo siekė ir „1917“ kūrybinė komanda. Apart vieno ryškaus peršokimo, visas filmas atrodo kaip nenutrūkstanti kelionė iš taško A į tašką B. Kamera nuolat seka pagrindinius veikėjus, kuriuos įkūnijo masėms kiek mažiau žinomi George'as MacKay'us ir Dean-Charles'as Chapmanas, todėl žiūrovas gali kartais pasijausti lyg vaizdo žaidime.
Režisieriaus Samo Mendeso (dar žinomo iš savo režisūrinio debiuto „Amerikietiškos grožybės“ (angl. „American Beauty“) senelio pasakojimų įkvėpta drama „1917“ pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo metu tarnaujančius britų karius, nešančius svarbią žinutę savo bendražygiams.
Šis, regis, paprastas ir gal net kiek banalus siužetas užleidžia vietą vienam geriausių Holivudo kinematografų Rogeriui Deakinsui, kuris savo auksinėmis rankomis prisilietė prie tokių filmų, kaip „Pabėgimas iš Šoušenko“ (angl. „The Shawshank Redemption“), „Nuostabus protas“ („A Beautiful Mind“) ir „Oskarą“ jam pelniusio fantastikos šedevro tęsinio „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“.
„Oskarą“ R. Dekinsas laimėjo ir už „1917“. Filmas yra tikra puota akims ir ausims. Žiūrovą įtrauks ne tik skriejančios kulkos, sprogimai ir virš karių galvų pralekiantys lėktuvai. Kinematografas kai kuriais kadrais sugebėjo pažvelgti tiesiai į veikėjų sielą, o įtampą keliančių mūšių ir lyg iš niekur atsiradusios tylos ir ramybės balansas neleidžia lengvai nuspėti, kas bus toliau.
Mane visada labiau domino Pirmasis pasaulinis karas, ir nors smagu stebėti, kaip spardomi nacių užpakaliai, Antrojo pasaulinio karo filmų jau pasidarė per daug. O čia kariai krenta ne tik kulkų, tačiau ir nuo arklių ar net nuo kardų. Šio laikotarpio panaudojimas buvo tikras šviežio oro gūsis mano nuo Hitlerio ūsų pavargusiems plaučiams.
Dar šis filmas žavi savo moraline puse. Čia nėra didvyrių, nėra blogiečių, yra tik eiliniai kariai, kurie taip pat jaučia baimę ir netekties skausmą. Čia karas neromantizuojamas. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad tai kol kas geriausias karinis šio amžiaus filmas. (Atsiprašau, Dunkirkai).
„1917“ yra filmas, kuris viską daro teisingai. Čia rasite teisingą scenarijų, neužgožiantį kinematografijos ir teisingą kinematografiją, neužgožiančią scenarijaus. Čia rasite morališkai teisingą žinutę ir progą išlieti vieną ar kitą ašarą. Čia rasite puikią vaidybą, kai didesni vardai (Markas Strongas, Colinas Firthas, Benedictas Cumberbatchas ir kiti) pasitraukė į antrą planą ir užleido vietą mažiau žinomiems, bet ne ką prasčiau pasirodžiusiems kolegoms. Galų gale, čia rasite tiesiog gerą filmą ir smagų reginį.
Tad kviečiu pasinaudoti proga ir nepraleisti vieno vizualiai įspūdingiausių šio amžiaus filmų.
„1917“ – „Šeštadienio gero kino vakare“ 21:30 per TV3 televiziją!
