„Esame labai sujaudinti; mums ir toliau primenama, kad Philipas darė nepaprastą poveikį daugybei žmonių visą savo gyvenimą“, – minėdama 95-ąjį gimtadienį pažymėjo monarchė, paskelbusi pirmą pareiškimą po 99 metų Edinburgo kunigaikščio mirties.
Elizabeth II – Jungtinę Karalystę ilgiausiai valdanti monarchė – pažymėjo, kad iš Britanijos, Tautų sandraugos ir kitų pasaulio šalių atsiųstos žinutės „didžiulio liūdesio laikotarpiu“ jai suteikė paguodos.
95 metai jai sukako tęsiantis dviejų savaičių karališkosios šeimos gedulo laikotarpiui, prasidėjusiam mirus Philipui, kuris šeštadienį buvo palaidotas Vindzoro pilies Šv. Jurgio koplyčios kriptoje.
Karalienė, per laidotuves pirmąkart pasirodžiusi viešumoje nuo savo vyro mirties, dėl COVID-19 suvaržymų sėdėjo viena, buvo apsirengusi juodais drabužiais ir dėvėjo apsauginę kaukę. Kaukes taip pat dėvėjusiems artimiems giminaičiams teko sėdėti laikantis socialinio atstumo istorinėje XV amžiaus gotikinėje koplyčioje per mažiau nei valandą trukusias pamaldas, kuriuose dalyvavo tik 30 žmonių.
Britanijoje tebegaliojant suvaržymams dėl pandemijos, karalienės gimtadienis, paprastai minimas tradicinėmis patrankų salvėmis ir naujo portreto pristatymu, šiemet bus paminėtas kukliau. Nors gedinti monarchė sugrįžo prie viešųjų pareigų praėjus kelioms dienoms nuo Philipo mirties, rengti viešų renginių jos gimtadienio proga neplanuojama.
Tačiau Bakingamo rūmų pareiškime ji pabrėžė: „Šiandien, savo 95-ojo gimtadienio proga, gavau daug gerų linkėjimų, kuriuos labai vertinu.“ Manoma, kad Elizabeth II trečiadienį bus į vakarus nuo Londono esančioje Vindzoro pilyje, kur ji ir velionis hercogas praleido kone ištisus pastaruosius metus, saugodamiesi koronaviruso. „Jai tai bus privati diena... Taip ir turėtų būti“, – sakė apie karališkąją šeimą rašančio žurnalo „Majesty Magazine“ redaktorius Joe Little'as (Džo Litlas).
„Manau, kad asmeniškai ji bus sugniuždyta, bet nemanau, kad Edinburgo kunigaikščio, kuris jos sutuoktinis buvo 73 metus, mirtis paveiks jos darbą, – pridūrė J. Little'as. – Yra viešoji karalienė ir privačioji karalienė, ir jai puikiai sekasi [šiuos vaidmenis] atskirti.“
Primename, kad kiek anksčiau rašėme apie princą Philipą.
Pilna iššūkių gyvenimo pradžia ir pirmas susitikimas su princese
Graikijos princas Philipas gimė 1921 m. birželio 10-tąją Corfu saloje, Graikijoje. Jo tėvas buvo Graikijos princas Andrew, karaliaus Džordžo I sūnus o motina – Batenbergo princesė Alice, Batenbergo princo Louis vyriausia dukra. Jo tėvas buvo išvytas iš Graikijos revoliucijos metu.
Princas Philipas būdamas septynerių išvyko gyventi pas gimines į Angliją. Dar jam esant pradinukui, jo motinai diagnozuota šizofrenija ir ji perkelta į psichiatrinę ligoninę. Prasidėjus karui, princas Philipas nusprendė siekti karjeros kariuomenėje. Jis tapo kadetu Britanijos Karališkojo laivyno koledže Dartmute.
Būtent būdamas ten jis buvo paskirtas lydėti trylikametę Elžbietą ir jos seserį Margaret turo koledže metu. Šio susitikimo pakako – jaunoji princesė pamilo Philipą iš pirmo žvilgsnio. Princas Philipas neilgai trukus tapo jauniausiu pirmuoju leitenantu karališkąjame laivyne. Tuo metu jis ir princesė Elžbieta susirašinėjo laiškais. Princas Philipas, norėdamas vesti Elžbietą, 1946 metais atsisakė savo graikiškojo titulo, tapo Didžiosios Britanijos piliečiu ir pasikeitė pavardę į Mountbatteno – angliškąją savo motinos pavardės versiją. Pora susituokė 1947 metų lapkritį.
Modernus monarchės sutuoktinis
Princesei Elžbietai tapus karaliene, hercogas gavo naują iššūkį – dabar jis turėjo būti ne tik karalienės vyru, bet ir jai tarnauti kaip subjektas. Philipas turėjo atsisakyti savo karjeros laivyne, taip pat negalėjo suteikti savo vaikams Mountbatteno pavardės. Nepaisant sunkumų, princas nuolat turėjo daugybę idėjų, kaip modernizuoti tradicijų griežtumu pagarsėjusią monarchiją.
Princas Philipas neatsisakė socialinio gyvenimo, pasak šaltinių, jis mėgo su draugais lankytis naktiniuose klubuose. Jis taip pat pasiūlė rodyti Elžbietos karūnavimo ceremoniją per televiziją – tuo metu tai buvo negirdėtas dalykas, buvo net sakančių, kad tai – šventvagystė. Edinburgo hercogas itin rūpinosi aplinkosauga, buvo pirmasis Pasaulio gamtos fondo prezidentas.
Mylintis vyras
Princas Philipas su karaliene Elžbieta santuokoje praleido 73-us metus, o jų meilės istorija aprėpia ištisus aštuonis dešimtmečius. Pasak artimų karališkajai šeimai žmonių, princas Philipas žmoną švelniai vadino Lilibeth, rašė jai laiškus.
Karalienė Elžbieta mylimą vyrą yra pavadinusi „savo uola“. Princas Philipas buvo karališkosios šeimos galva. Jis buvo tas žmogus, kuris įtikino jaunuosius princus Williamą ir Harį eiti paskui savo motinos katafalką po tragiškos jos žūties.
Aštrus humoro jausmas
Princas Philipas pagarsėjo dažnai ribas peržengiančiu humoro jausmu. Būdamas Kinijoje, ten vykusiai mokinukų ekskursijos grupelei jis patarė „neužsibūti čia, kad nesusiaurėtų akys“, o 2002-aisiais Australijoje aborigeno verslininko paklausė, ar jie „vis dar mėto vieni į kitus bumerangus“.
Kartą princas Philipas, persirengęs rūmų sargybinio uniforma, nusprendė iškrėsti karalienei pokštą. Vėliau internete pasklido nuotrauka, kurioje karalienė kikena, neva iš minėtos išdaigos. Iš tiesų, ši nuotrauka yra iš tos dienos, kai princas Philipas tiesiog turėjo stovėti sargyboje, o jį ir karalienę tąkart prajuokino...bitės.
Pasakojama, kad sykį jis nusivijo ją traukinio koridoriumi juokais susidėjęs sau netikrus dantis kelionės po Kanadą metu 1951-aisiais. Princas Philipas mėgo buriuoti, žaidė kriketą ir polą, labai mėgo važinėtis karieta.
Princai: senelis buvo išskirtinis žmogus, turėjo puikų humoro jausmą.
Oficialiame pranešime princas Williamas apibūdino mirusį senelį kaip „išskirtinį žmogų“: „Mano senelio gyvenimą pažymi tarnystė savo šaliai, savo žmonai karalienei ir mūsų šeimai. Jaučiuosi laimingas, turėjęs ne tik jo pavyzdį, bet ir nuolatinį palaikymą gerais laikais ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Esu dėkingas už jo gerumą mano žmonai. Niekada nenustosiu vertinęs ypatingų savo vaikų prisiminimų apie prosenelį ir pasivažinėjimus jo karieta.“
Princas Haris savo pranešime prisiminė princą Philipą kaip „visada buvusį savimi, su aštriu humoro jausmu“. Princas rašė, kad senelis „galėjo išlaikyti viso kambario dėmesį ne tik savo charizma, bet ir netikėtais pasisakymas – niekada negalėjai žinoti, ką jis pasakys“. „Man, kaip ir daugeliui tų, kurie per pastaruosius metus prarado artimuosius, jis buvo tiesiog mano senelis – barbekiu meistras, atsikirtimų legenda, smagus iki pat pabaigos. Ir nors galėčiau kalbėti ir kalbėti, žinau, kad dabar jis mums pasakytų – gerai, jau užtenka!“, – prisiminimais dalijosi princas Haris.
