Baigus sveikatos apsaugos ministro kadenciją, A. Verygos gyvenime atsirado žymiai daugiau poilsio. Politikas pasakoja, dabar per savaitę turintis daugiau laisvų dienų, o jas išnaudoja turiningai:
„Seimo nariai pirmadienius ir penktadienius turi darbui savo apygardose, miestuose, iš kurių yra kilę, arba visoje Lietuvoje, jeigu žmogus išrinktas ne vienmandatėje. To laiko dabar susitikti su žmonėmis, o ir asmeniniams pomėgiams yra daugiau.
Pirmadieniais dabar bent valandą skiriu sportui – pradėjau žaisti lauko tenisą. Tikrai galiu sau leisti daugiau. Vasarą lankiau kursus, išsilaikiau motociklo teises, apie ką būdamas ministru tikrai nebūčiau net pasvajojęs“, – pasakoja A.Veryga ir išduoda: motociklo teisės – jo svajonė dar nuo mažų dienų.
„Vaikystėje tokią galimybę retas turbūt turėjo, ypatingai kai aš augau, nes motociklas ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems buvo itin didelė prabanga. Jį turėti, įsigyti nebuvo taip paprasta, net dviračius ne visi turėjo.
Tų svajonių, norų vaikystėje tikrai yra buvę, tik tiek, kad vėlgi – nebuvo kaip jų realizuoti. Vėliau pradedi studijuoti, atsiranda šeima, vaikai, tokiems dalykams tiesiog nebūna laiko. O dabar, kai mano vaikai paaugę – pasiekę paauglystę – aš galiu daugiau laiko skirti sau“, – teigia Seimo narys.
Turi ne vieną hobį
Sportas – ne vienintelis hobis A. Verygos gyvenime: „Grįžau prie intensyvesnės savanorystės, esu Šaulių sąjungos narys. Būna visokių veiklų, mokymų, susitikimų. O šiaip turiu pomėgių, prie kurių prisėdu – pavyzdžiui, mėgstu paklijuoti karinės technikos, automobilių modelius. Mėgstu skaityti, žiūrėti filmus. Jei esi pavargęs po darbų, nesinori kažko rimto dar imtis“, – pasakoja A. Veryga.
A.Veryga su šeima turi kasmetinę tradiciją – vasarą vyksta kur nors atostogauti. Visgi, Verygų šeimai atostogas tenka derinti prie vaikų mokslų. Parlamentaras išduoda ir mėgstamą atostogų kryptį:
„Kas keli metai nuomojamės kemperį ir su juo keliaujame – mūsų mėgstama vieta tam yra Kroatija. Keliaujame ir automobiliu – praėjusią vasarą apkeliavome Lenkiją, vykome į Gdanską, Lenkijos kalnus“, – šypsosi vyras.
Svarbiausia santuokoje – vienas dalykas
Pokalbio metu Aurelijus Veryga mielai atvirauja ir apie šeimą. Vyras augina tris vaikus – jauniausias šiuo metu yra paauglys. Vyras atviras – su paaugliais vaikais itin artimų santykių tikėtis neverta: „Kad mes būtume labai dideli „draugeliai“ – nepasakyčiau.
Stengiuosi su vaikais bendrauti kuo daugiau, tik jie dabar yra tokio amžiaus, kai vaikai su tėvais šiaip nenori daug laiko praleisti – jie turi savo užsiemimų, norų, draugų. Tėvai paauglystėje nėra labai svarbūs ir reikalingi, jie grįžta tik paskui“, – svarsto A. Veryga.
Kartu su žmona Rasa Aurelijus Veryga gyvena jau daugiau nei du dešimtmečius. Paklaustas, kaip jiems pavyksta išlaikyti tvirtą santuoką, vyras neslepia – yra buvę ir sunkesnių laikotarpių. Tačiau vieną itin svarbų patarimą skaitytojams Seimo narys turi:
„Neturime kažkokių specialių receptų. Kaip ir visos šeimos turime sudėtingesnių gyvenimo laikotarpių, yra buvę ir sunkiau mūsų santuokoje. Kai atsiranda vaikų, ypač ne vienas, jais reikia rūpintis, kažkur vežioti, visko būna.
Turbūt gal toks pagrindinis dalykas, kuris svarbus bent jau man – šeima tam tikra prasme yra darbas. Pirmiausia tai – darbas su savimi. Labai dažnai kyla pagunda sutvarkyti tą žmogų pagal save ir idealizuoti tą įsivaizduotą paveikslą, koks žmogus turi būti, kaip turėtų gyventi.
Bet kitą žmogų pakeisti nėra taip paprasta, juolab, kad žmogus ir šiaip augdamas, gyvendamas keičiasi. Su amžiumi prisitaikome vienas prie kito, suprantame vienas kitą, išmokstame nusileisti“, – svarsto A. Veryga.
Prisiminė sunkų laikotarpį
Pokalbio pabaigoje parlamentaras prisiminimais nusikelia į pandemijos pradžią. Pasak Aurelijaus, šis laikotarpis jam buvo ypač sunkus: „Aplinkybės buvo tokios, kad net jei ir pavykdavo savaitgalį grįžti namo, komanda tuojau skambindavo, kad iškilo kokios nors problemos – tekdavo grįžti į darbą.
Buvo laikotarpis, kai man buvo sutrikęs laiko suvokimas. Buvo sunku susiorientuoti ne tik kokia savaitės ar mėnesio diena, bet ir koks mėnuo. Į darbą atvažiuodavau ir išvažiuodavau tamsoje. Apie laisvalaikį nebuvo net minties. Nuovargis buvo toks, kad grįžęs susigraibydavau po savimi lovą ir tiek. Nesinorėjo net bendrauti su kuo nors“, – prisimena politikas.
