Įkalčiai yra visur: didžiulė vilkstinė, paskendusi purve, rūkstantys Ukrainos pajėgų numuštų orlaivių griuvėsiai, Rusijos artilerija dar vis griebiasi daugiabučių ir ligoninių apšaudymo, rašo dailymail.co.uk.
Tuo tarpu įsibrovėliai netgi ėmėsi kloti minas humanitariniuose koridoriuose ir šaudyti į bėgančias šeimas – tokius nusikaltimus daro išsigandę ir demoralizuoti kariai, negalintys laimėti mūšio lauke. Vakar pasirodė dar vienas, dar labiau iškalbingas ženklas, rodantis, kad Putinas viduje ūžia. Netikėtu žingsniu Rusija paskelbė, kad „akimirksniu“ sustabdys savo puolimą, jei Ukraina sutiks su daugybe ypatingų reikalavimų.
Putinas reikalavo, kad ji turi nutraukti karinius veiksmus, pakeisti savo konstituciją, įtvirtindama neutralumą, pripažinti Krymą Rusijos teritorija, o Donecko ir Luhansko sritis pripažinti nepriklausomomis teritorijomis. Taigi, kas slypi už šio staigaus posūkio?
Prieš dvi savaites Putinas būtų pasijuokęs iš minties, kad jis gali pasiūlyti alyvmedžio šakelę – taikos simbolį – nors ir supuvusią, praėjus vos dešimčiai dienų po karių siuntimo į Ukrainą. Tai kodėl jis tai siūlo dabar? Ar dėl to, kad bijo, jog jo ginkluotosios pajėgos nepajėgs sėkmingai atlikti savo misijos?
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo mažai tikėtina. Ukrainos gynybos išlaidos yra dešimtadaliu mažesnės nei Rusijos.
Nugalėtojas yra tas, kuris palaužia moralę
Rusų armiją sudaro 280 tūkstančių karių, kurie skaičiumi nusveria 170 tūkst. Ukrainos karių.
Tačiau karas nėra vein tik žaidimas skaičiais. Ukrainiečių kariai, vedam charizmatiškojo prezidento Volodymyro Zelenskio, yra puikiai paruošti ir motyvuoti savo šalies gynybai.
Daugelis jų turi daug patirties mūšiuose prieš rusų karius Donecko ir Luhansko srityse 2014-aisiais, juos remia 100 tūkstančių rezervistų ir teritorinės gynybos pajėgų, kurias sudaro mažiausiai 100 tūkst. veteranų ir vis daugiau civilių savanorių.
Priešingai, 40 procentų Rusijos karių yra šauktiniai, daugelis iš jų beveik neturintys patirties. Ir nors Putinas turi pranašumą karinės įrangos srityje, ne visada laimi pranašesnė ugnies galia, kaip matėme Vietname ir Afganistane.
Karuose lemiamas veiksnys yra noras laimėti: nugalėtojas yra tas, kuris išsekina antrąją pusę, palauždamas jos moralę tiek, kad jos nebegali atsilaikyti.
Niekas to nežino geriau nei Putinas, buvęs KGB narys, kuris elgiasi kaip KGB tardytojas su kaliniu, pririštu prie kėdės: neduoda maisto ir vandens, neleidžia miegoti ir matyti šviesos, o tada kankina, kol jis pasiduoda.
Ukrainos atveju tai reiškia miestų sulyginimą su žeme bombarduojant ir gyvybiškai svarbių atsargų, reikalingų išgyventi, nutraukimą. Tačiau Ukraina šioms pastangoms atkakliai priešinasi. Ir kuo ilgiau jis išsilaikys, tuo didesnė tikimybė, kad būtent Rusija palūš. Dabar net vyriausias Didžiosios Britanijos kariškis mano, kad tai įmanoma.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinken atmetė mintį, kad Rusija kada nors galėtų sėkmingai okupuoti Ukrainą ir įvesti marionetinį režimą: „Keturiasdešimt penki milijonai ukrainiečių vienaip ar kitaip tai sustabdys.“
Kuo ilgesnis ir žiauresnis konfliktas, tuo stipresnis bus Ukrainos pasipriešinimas.
Vakarams tiekiant ginkluotę, ukrainiečiai gali ilgus metus kariauti partizaninį karą, kuris demoralizuotų Rusijos kariuomenę ir galiausiai sumenkintų jų ryžtą.
Putinas manė, kad Ukraina greitai žlugs jo invazijos akivaizdoje ir kad Vakarai po tam tikrų simbolinių protestų galiausiai gūžčios pečiais ir priims tai taip, kaip priėmė 2014 m. Krymo aneksiją. Tačiau Kryme daugelis žmonių save laiko rusais ir juos sveikino. Ukrainos gyventojai yra išdidūs, nepriklausomi ir nenori būti ryjami ekonomiškai sustabarėjusio, korumpuoto seno Rusijos lokio.
Drąsus Ukrainos pasipriešinimas jį sukrėtė, kaip ir Vakarų valstybių, kurios pavėluotai išsakė savo balsą ir įvedė sankcijas, kurios sukėlė ekonominę krizę Rusijoje, kuri pakenks jos karinėms pastangoms, reakcija. Kuo ilgiau tęsiasi karas Ukrainoje, tuo didesnė ekonominio žlugimo tikimybė šalyje. Nei karinė nesėkmė, nei ekonominis žlugimas Putinui nieko gero nežada.
Tiesos neįmanoma nuslėpti amžinai
Brutalus Kremliaus suvaržymas dėl žodžio laisvės, dėl kurio televizijos naujienos neįtraukiamos jokios tikros žinios apie karą, gali reikšti, kad žmonės yra apgauti. Tačiau tiesos neįmanoma amžinai nuo jų nuslėpti.
Kai vis daugiau rusų šauktinių grįžta namo ir praneša, kad ukrainiečiai nepriėmė Rusijos „išvaduotojų“, bet aršiai priešinasi invazijai ir okupacijai, Rusijos viešoji nuomonė nusisuks prieš Putiną.
Pasakojimas iš lūpų į lūpas yra galingesnis už bet kurį kitą naujienų šaltinį ir nepaiso cenzūros. Žmonės pradės girdėti, kad kaimyno 19-metis šauktinis sūnus iš „pratybų“ grįžo namo be kojos arba visai negrįžo. Tiesos apie V. Putino karą bus neįmanoma nuslėpti.
Aišku, Putinas gali manipuliuoti statistika – dabar jis tvirtina, kad žuvo 498 Rusijos kariai, o tikrasis jų skaičius gali siekti 10 tūkstančių – bet jokia propaganda negali pakeisti baisios padėties.
Kiek laiko jo kariuomenės vadai pradeda abejoti, ar vienintelis būdas išlaisvinti save ir savo vyrus iš šios baisybės yra atsikratyti ją sukūrusio žmogaus? Jam ne mažiau nerimą kelia gandai apie nepasitenkinimą FSB – Rusijos baimę keliančioje šnipų agentūroje ir liūdnai pagarsėjusios KGB įpėdinėje.
Savaitgalį paviešintame FSB analitiko ataskaitoje Rusijos invazija į Ukrainą buvo apibūdinta kaip „visiška nesėkmė“ ir daroma išvada: „Rusija neturi išeities. Galimos pergalės variantų nėra, tik pralaimėjimas“. Nesvarbu, ar pranešimas tikras, ar ne – nuotaikos yra teisingos.
Ir jei tiek žmonės, kurie kovoja su Putino karu, tiek tie, kurių vaidmuo yra išlaikyti jį valdžioje, praranda tikėjimą vadu, jis turi bėdų.
Putinas nėra išprotėjęs. Jis mato, kad viskas susiklostė blogai, ir ieško kito plano. Dėl šios priežasties manau, kad jo taikos planas yra tikrasis pasiūlymas.
Tačiau ar Ukraina jį priims? Velnias slypi detalėse. Jei rusai siūlys trauktis į sritis Rytuose, kurias nuo 2014 m. valdė separatistai, tai gali būti vienas dalykas. Bet jei Putinas nori išlaikyti visą Donecko ir Luhansko sritį, jokia taika neįsivaizduojama.
Žmonės ten drąsiai kovoja prieš rusus. Jie nenorės būti jų valdomi. Jei Ukraina sutiks su Putino sąlygomis, ji susitaikys ir niekada neprisijungs prie NATO ir gali atsirasti galimybė, kad Putinas po kelerių metų dar kartą reikš agresiją.
Niekas negalėtų kaltinti Ukrainos, jei ji nuspręstų priimti pasiūlymą, kad išgelbėtų civilių gyvybes.
Bet tai būtų karti piliulė, ir iš to, ką matėme apie Zelenskį ir jo drąsius piliečius, jie nenorės jos nuryti. Putinas turės pasistengti geriau nei šis bandymas šantažuoti Ukrainą į trapią taiką, kuria negalima tikėti.