„Telegram“ pasirodė grupės žmonių, kurie norėjo palikti Chersoną. Žmonės dalijosi informacija ir idėjomis. Pirmoji grupėje žinutė iš visų pabėgusių atėjo nuo merginos, vardu Alinka. Jos vaikinas išvežė ją iš miesto kaimo keliuku. Tai suteikė mums vilties, rašo „The Guardian“.
Prisijungiau prie dar kelių grupių ir pradėjau atidžiai jas stebėti. Žmonės rašė, kiek patikros punktų buvo pakeliui, kada išvyko, kaip atvyko, ką sakyti patikros punkte ir kaip apsaugoti automobilį. Kad rusai tave praleistų, prie priekinių veidrodėlių reikia pririšti baltus kaspinus, o ant priekinio stiklo užrašyti „vaikai“, jei automobilyje yra vaikų. Džiaugėmės kiekvienu išvažiavusiu automobiliu ir užgniaužę kvapą laukėme patvirtinimo, kai kas pasiekė Mykolajivą, Odesą ar Moldovos sieną.
Situacija keitėsi kas valandą, tad rizikavo visi. Pokalbyje parašiau, kad aš ir mano du vaikai turime išvykti. Tada man parašė moteris, vardu Ina. Visi jos artimieji buvo prieš išvykimą, bet tėtis sutiko mus nuvežti į Mykolajivą. Kitą rytą planavome išvykti.
„Jei katė pasilieka, tai ir aš pasiliksiu“
Tai sekmadienis, kovo 20 d. Nemiegojau iki 2 val., o žadintuvas buvo nustatytas 7 val. Atsikeliu 5 ryto ir negaliu užmigti. Inos tėtis mus nuvežė į Mykolajivą, iš kurio keliausime į Odesą. Pasiūliau mūsų katę palikti mamai. Mano dukra apsipylė ašaromis ir užsidarė savo kambaryje. Ji sakė, kad be katės niekur neitų.
„Jei ji pasiliks, liksiu ir aš“, – pasakė ji man. „Sakėte, kad išvykstame, nes čia pavojinga, todėl pavojinga ir jai. Aš jos nepaliksiu“. Paskambinau Inai, kuri liepė atvežti katiną, nes ji atvežė ir dukros katę. Taigi, mes su katinu įsėdome į jos tėčio automobilį. Septyni žmonės ir dvi katės keliauja per karo zoną. Buvo keturi Orc [Rusijos tankų] kontrolės punktai, paskui Ukrainos kontrolės punktai ir kamščiai.
Galiausiai atvykome 14.30 val. Rusijos patikros punktai mums buvo sunkūs psichologiškai, bet jie tikrai netikrino mūsų krepšių. Pakeliui matėme subombarduotus namus, apdegusius laukus nuo sviedinių ir kitų automobilių likučius. Pro šalį pravažiavo automobilis su Z raide ant šono. Rusų kareiviai kasė su kastuvais. – Ar jie kasa sau kapus? Inos tėtis juokavo. Mykolajive sėdome į kito vairuotojo automobilį, kuris mus nuvežė į Odesą.
Ten mes stojome į eilę į stotį ir vos atidarius praėjimą, eilė virto beforme minia, nes skubėjome link traukinio, važiuojančio į Pšemislą, Lenkiją.
„Savanoriai davė mums maisto – buvo koldūnų“
Pirmą naktį per beveik mėnesį pabudome saugūs, sapnuodami koldūnus. Veterinaras paskiepijo ir čipavo mūsų katę. Savanoriai sakė, kad turėtume vykti į Lenkijos vakarus į Vroclavą ar Poznanę, nes Rytų Lenkija yra labai perpildyta. Maistas buvo išdalintas pakeliui (ir buvo koldūnų).
Įsėdome į traukinį, bet pamiršau, kad Lenkija – didelė šalis ir iki 21 valandos vaikams reikėjo miego. Iki Poznanės buvo mažiausiai dvi valandos, todėl nusprendžiau išlipti kitame didmiestyje – Vroclave. Iš traukinio mus pasitiko savanoriai ir nuvežė pavalgyti. Mano sūnus suvalgė dvi porcijas, kai moteris mums liepė palaukti, kol kas nors parveš mus atgal į jo namus.
Pavažiavome 40 minučių iki mažo miestelio, vadinamo Sobótka, link ir atsidūrėme dideliame dviejų aukštų name, kuriame ant stalo mūsų laukė arbata ir sumuštiniai, o miegamajame – minkštos pagalvės ir antklodės. Šeima turėjo tris vaikus. Jų didžiulis šuo Charna pagrįstai laikė save pagrindine namų dvasia. Maniau, kad tuoj užmigsiu, bet to nepadariau. Pabudau du kartus, nes maniau, kad girdžiu sirenas ir bombas.
„Mano didžiausia baimė šiuo metu yra tai, kad mano vaikai yra nelaimingi“ Vroclavas yra nuostabus miestas, kuriame yra daug ukrainiečių. Vaikai paišė grafičius ant sienos ir džiaugėsi dedikacijomis Ukrainai. Mums išvykus jie prisipažino pridėję savo žinią: „Ukraina laimės“, taip pat savo augintinių vardus.
Galvojau, ką daryti toliau. Vaikams čia gerai, bet man reikia darbo, o nemokant kalbos tai nėra išeitis. Bandau daugiau sužinoti apie angliškai kalbančias šalis. Aš rimtai galvoju apie prašymą gauti Didžiosios Britanijos vizą. Tikriausiai man pavyks ten susirasti darbą ir mokėsiu kalbą. Tuo tarpu mano šeimininkas lenkas padėjo man gauti naktinį autobusą į Hamburgą, kur mus apgyvendino vieniša keturių vaikų mama.
Mano dukra miegojo visą kitą dieną, bet katė elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Mano didžiausia baimė šiuo metu yra padaryti savo vaikus nelaimingus ir aš iš tikrųjų nežinau, kas jiems geriausia. Jaučiuosi tikrai pasimetusi, bet ne vieniša, nes matau, kiek daug žmonių stengiasi padėti. Visur Europoje mus pasitinka Ukrainos vėliavos. Džiaugiamės matydami bet kokį savo šalies ženklą ir sutikę bet kurį ukrainietį.
Važiuodami į Hamburgą turėjome pilną autobusą ukrainiečių. Džiaugiausi ištisą naktį girdėdama triukšmingus ukrainietiškus mažylius ir dar triukšmingesnes ukrainietes močiutes, bandančias juos nuraminti. Kitą dieną išgirdau, kad mano draugė Mykolajive žuvo nuo bombų. Ji yra poetė; mes pažįstamos 15 metų. Vis dar negaliu pasakyti „buvo“ ar „pažinojau“. Neseniai gėrėme arbatą su raguoliais ir aptarinėjome šeimos istoriją. Tikėjausi, kad tai netiesa, bet tada suprantu, kad tai karas ir mirtis labai arti. Turime būti tam pasiruošę. Aš nebuvau pasiruošusi.
„Gyvenimas gerėja ir gerėja“
Geros naujienos. Draugo draugo draugas iš Londono pasakė, kad jis bus mūsų šeimininkas ir gali mums suteikti du laisvus kambarius gyventi. Aš sunkiai užpildžiau vizos formą. Vis galvojau apie Bučą, Mariupolį, Charkivą ir Chersoną, o mano galvoje kilo daug klausimų. Kodėl vyksta šis karas? Kada tai sustos? Kiek aukų šiandien yra? Kodėl vaikai miršta? Pasidarė neįmanoma susikaupti.
Britanijos vizos gavimas yra ilgas procesas, todėl nusprendėme vykti į Švediją. Skaičiau daug Astridos Lindgren knygų savo vaikams ir norėjau panardinti vaikus į šią džiaugsmingą atmosferą. Nenorėjau būti toli nuo Vokietijos, kad galėčiau greitai nuvykti į Londoną, kai bus sutvarkyta viza. Mano vaikai vis dar bijo lėktuvų dėl karo lėktuvų, bet, laimei, yra „Eurostar“. Įsikūrėme vaizdingame kaimelyje netoli Stokholmo, šalia labai gražaus ežero ir pagaliau jautėmės saugūs.
Aplankėme Stokholmą, kuriame ukrainiečiams nemokamas viešasis transportas. Mūsų šeimininkas supažindino mane su kita moterimi iš Ukrainos, kuri su dviem vaikais išvyko iš Charkivo, ir mes kartu nuvykome į Junibacken parką, skirtą Lindgren ir kitiems švedų rašytojams. Gyvenimas gerėja. Mes nebe tokie sustingę, kokie buvome išvykdami iš Ukrainos.
Balandžio 8 dieną gavome vizos patvirtinimą, todėl galime vykti į Jungtinę Karalystę. Tai įvyko greičiau nei tikėtasi, bet prasminga keliauti po Velykų, kad išvengtumėte eismo ir minios. Žmonės, su kuriais gyvename, sakė, kad galime likti tol, kol mums reikia. Dabar bent jau galime planuoti savo ateitį, bet tai netrukdo man dėl to dvejoti.
