Pašnekovė patikina – vaidmuo kuklus, bet įsimintinas. Pirma – tuomet, kai buvo kuriama komedija, pasaulyje fiksuotas pats karantino įkarštis.
„Todėl vaidinome nuotoliu, vienas kito nematydami! Yra scena, kur rodoma, kad su vieno iš mokinių tėvu bendrauju kompiuteriu. Iš tiesų aš iki dabar nežinau, kam teko mano pašnekovo vaidmuo – filmavimo metu bendravau tu savimi ir su tamsiu ekranu“, – apie iššūkius kalba H. Šumilaitė.
Antra – įkūnydama mokytoją, kuri, be jokių išlygų ir logikos laikosi instrukcijų, aktorė prisiminimais grįžo į savo mokyklinius laikus.
Paklausta, kokia buvo moksleivė, ji juokiasi – direktoriui, auklėtojai ir jos kolegoms Hana dvylika metų buvo tarsi nieko nepaisanti rakštis.
Humoristė pasidalino istorija kai, atėjus laikui tapti „spaliuke“, ji kategoriškai nusprendė to nedaryti.
„Kadangi buvau viena iš klasės lyderių, naryste komunistiniame režime sukurtoje vaikų organizacijoje suabejojo ir dauguma bendramokslių. Teko aiškintis mokyklos vadovybei, kodėl kurstau nepasitenkinimą bei atsisakau to, kas iš esmės yra privaloma pradinėse klasėse. Na, po to, kai pykdama išsakiau, jog dėl Sovietų sąjungos veikėjo N. Chruščiovo parodomosios akcijos mūsų šeima neteko namo ir automobilio, visi nuo manęs atstojo“, – pasakoja H. Šumilaitė, pridurdama, kad pasikeitus valdžiai jos šeima gyvenamąjį būstą atgavo, o „Volga“ neteisėtai taip ir liko sovietams.
Aktorė tikra – tokių istorijų apie mokyklą ir santykius su ja galima papasakoti daug.
Po to, kai dėl Lietuvos laisvės susidegino Romas Kalanta, Hana per fizikos pamoką pasidalino savo mintimis apie tai ir... pedagogo buvo įskųsta saugumui.
Jaunai mokinei teko aiškintis, girdėti grasinimus, įspėjimus, jog ji negalės studijuoti ar išvykti į užsienį.
„Vėliau tą fizikos mokytoją mačiau sąjūdžio susirinkimuose. Taip norėjau prieiti, paklausti, ar jis – savo vietoje, bet palikau ramybėje, – prisimena H. Šumilaitė, – Valdiškose institucijoje, o ypač mokyklose, ir dabar dirba daug „struktūros“ žmonių. Tenka tik apgailestauti, jog jie ne tik bijo prarasti savo darbo vietas, bet negeba išsakyti tvirtos nuomonės, paprieštarauti, jei valdžios sprendimai nėra logiški. Pagaliau po truputį pradėjo vykti mitingai, bet gaila, kad pagrindinė jų žinutė yra tik atlyginimai, o ne mokslų kokybė. Tikėkimės, jog tuo pedagogai taip pat susirūpins.“
Kad instrukcijos, o ne logika, yra svarbi daugeliui samdomų darbuotojų, pašnekovė yra pastebėjusi ne kartą.
„Tokia yra ir filme mano suvaidinta mokytoja“, – sako H. Šumilaitė.
Anot jos, kriminalinė komedija „Metų seklys“, kurios premjera numatyta gruodžio 15 d., pasakoja apie 2019 metų Lietuvą.
Tuo metu nematytas ir negirdėtas virusas užklumpa valstybę nepasiruošusią.
Šalyje įvedamas karantinas ir visas gyvenimas pereina į nuotolį. Tuo metu amžinai perspektyvus policijos tyrėjas Meilūnas nagrinėja ne visai įprastą bylą – nors šalyje karantinas, dingo piliečio Šlamštučio (akt. Artūras Orlauskas) žmona.
Tyrimas vyksta nuotoliniu būdu. Iš vienos pusės, dirbti nuotoliniu būdu yra patogu, tačiau iš kitos – rasti bendrą kalbą tarp tyrėjo ir įtariamųjų yra labai sudėtinga.
Komiškos situacijos tiesiog veržiasi per kraštus, o čia dar žmona (akt. Birutė Prekvičiūtė), įgimtas kuklumas ir vidinė policijos konkurencija trukdo gerai atlikti darbą.
Įtartinų aplinkybių daug, byla stringa ir įtariamųjų sąrašą patenka net Kalėdų senelis (akt. Aleksandras Karpavičius).
Kas yra tikrasis pagrobėjas? Ar pavyks tyrėjui Meilūnui dedukciniu Šerloko Holmso metodu rasti dingusiąją? Ar jam pavyks išspręsti tyrimui trukdančias šeimynines problemas? Ar pavyks jam gauti taip trokštamą metų seklio apdovanojimą ir tapti televizijos žvaigžde?
Visi atsakymai kriminalinėje komedijoje „Metų seklys“.