66-uosius metus skaičiuojanti menininkė Hana Šumilaitė kadaise išpopuliarėjo vaidindama populiariuose serialuose „Bentski šou“ ir „Kaimynai“. Dabar ji sako, kad šmėžuoti televizijos ekranuose nemato tikslo.
„Į klausimą atsakysiu klausimu – o ką veikti tame televizijos ekrane? Nes tai, kas dabar yra rodoma, yra žemiau plintuso. Mes mokykloje turbūt aukštesnio lygio turinį kurdavome, nei dabar televizija rodo“, – mintis apie tai, kodėl nesifilmuoja, reiškia ji.
H. Šumilaitė atskleidžia, kad dabar visas menas, jos manymu, yra savotiškai degradavęs. Anot moters, teatras, o ypač televizija nebeatsako į svarbius klausimus, o susitelkia į pramoginį turinį.
„Su teatru irgi yra liūdni reikalai. Apskritai, kultūros kartelė labai žemai nusileido. Aš tokiame amžiuje jau tikrai galiu lyginti. Teatras dabar dažnai eina tokiu supaprastintu keliu ir daro spektaklius galvodamas, kad žiūrovas yra žemesnio lygio. Jame aš irgi pasigendu atsakymų į keliamus klausimus.
Aš įpratau prie tokio teatro, kuris padėdavo visuomenei atsakyti į svarbius klausimus, o dabar menas pasidarė tiesiog savęs rodymo priemonė, o ne tarnavimas visuomenei“, – apmaudą reiškia ji.
„Aš nei valandos gyvenime nedirbau“
Humoristė ne tik režisuoja spektaklius, bet ir džiugina vaikus bei suaugusius vesdama renginius. Tiesa, ji sako, kad šia veikla labiau užsiima dėl pinigų, kurių reikia teatrui.
„Spektaklių statymas ir darbas teatre yra geriausia veikla, kuri mane išpildo. Renginių vedimas, visai atvirai, yra sviestui užsidirbti. Nes kultūros darbuotojo alga juokingai maža ir skiriama tik duonai.
Renginiuose uždirbtus pinigus skiriu kelionėms ar savo teatrui – pinigų kostiumams mums niekas neskiria, o ir muzikos niekas neįrašinėja. Kažkur kitur turiu uždirbti pinigus tam, kad įdėčiau į teatrą“, – juokiasi entuziazmo nestokojanti moteris.
H. Šumilaitė atskleidžia visada susigėdijanti, kai kas nors ją pavadina aktore:
„Aš nesu aktorė – man aktorystė yra tik nuotykis. Kada mane pavadina aktore, man truputį gėda, nes aktoriumi vadina [Valentiną – aut. past.] Masalskį, o šalia jo aš esu tokio mažumo, kad net nedrąsu man save vadinti aktore.“
Ji juokiasi, kad gali save vadinti dvasios aristokrate, kadangi myli savo darbą taip, kad jo visai nelaiko darbu.
„Aš kartais save vadinu aristokrate, kadangi nė valandos gyvenime nedirbau. Visą laiką dariau tai, ką myliu ir ką labai mėgstu daryti. Su amžiumi tu supranti, kad tai yra tokia vertybė, nes dažnai sutinki žmones, kurie per kančią eina į darbą.
Žmonėms gi juk tokia tragedija yra pirmadienis, o aš visad galvoju, kaip taip galima gyventi kasdien einant į nekenčiamą darbą?“ – stebisi ji.
Jaunimas nemaištauja
Režisierė reiškia susirūpinimą, kad jauni žmonės šiais laikais per daug prisitaiko ir yra pernelyg pragmatiški. Anot jos, jaunajai kartai trūksta kibirkšties ir maišto:
„Nenoriu atrodyti kaip burbanti senė, kuri visada skundžiasi. Aš, aišku, matau labai daug šviesaus jaunimo. Šalia mano taip vadinamo sūnaus, kartveliečio, kuris gyvena ir mokosi Lietuvoje, yra tiek daug šaunių žmonių – reperių, menininkų, įvairių talentų. Aš labai jais džiaugiuosi.
Tik man visoj jaunimo kartoj trūksta maišto. Kiekviena karta ateina su kita estetika, su kitu pasaulio supratimu. Jie maištauja, priešinasi sistemai. Paskutiniai maištautojai per 30 metų buvo pankai. Dabar atėjo karta prisitaikėlių, pragmatikų, materialistų. Net maišto nėra! Mane tas stebina ir baugina. Nes atėjusi nauja karta turi griauti, nepaklusti“, – susirūpina moteris.
Stipriausi ryšiai – Sakartvele
H. Šumilaitė yra teatro „Siena“ ir Voškonių (Kauno r.) kultūros centro vaikų teatro „Vitaminas T“ režisierė. Su savo aktoriais ji dažnai gastroliuoja užsienyje:
„Mes važinėjame po lietuvių bendruomenes Anglijoje, Airijoje, keletą kartų lankėmės Vokietijoje bei Lenkijoje. Buvome Sakartvele du kartus.“
Tiesa, iš šių šalių jai atmintyje labiausiai įsirėžė ne vienas apsilankymas Sakartvele. Ji džiaugiasi, kad su tos šalies žmonėmis randa bendrą kalbą ir puikiai bendrauja.
„Kiekvienos gastrolės yra džiaugsmas – naujos pažintys, nauji įspūdžiai. Gražu ten visur, bet turbūt niekur taip nesutinka, kaip Sakartvele – ten tiek šilumos, mokėjimo draugauti ir mylėti. Čia mums tikriausiai artimiausia vieta – mes su jais draugaujame, ir jie pas mus atvažiuoja dažnai. Esame labai artimi“, – pasakoja kaunietė.
Kartvelietį vadina sūnumi
Kadangi savo vaikų entuziastingoji H. Šumilaitė neturi, moteris nustebino žinia, kad su ja gyvena iš Sakartvelo kilęs berniukas Danielius. Jis ją vadina mama, o ji jį – sūnumi.
„Mane profesorius Kavaliauskas supažindino su Danieliumi. Jis dirba su kartvelais berniukais, kurie nori čia Lietuvoje dirbti. Aš jam daviau savo vizitinę ir pasakiau skambinti bet kada, kada norėjo naminio maisto ar šiaip tiesiog pabendrauti. Jo tėvai ir visa šeima juk taip toli. Jis per kelis metus išmoko lietuvių kalbos ir dabar vaidina mano spektakliuose.
Aišku, jaučiasi jo akcentas, bet visgi jis Mačernį skaitė šeštadienį. Jis skaito lietuvišką poeziją, žiūri filmus, pamilo net ir lietuvišką virtuvę. Net grįžęs atgal į Sakartvelą nori cepelinų“, – kvatojasi režisierė.
Ji papasakojo apie jo planus Lietuvoje: „Ketverius metus dabar jis čia gyvena su manimi ir planuoja stoti į Vytauto Didžiojo universitetą.“
