Prieš gimtadienį – atviras vyro interviu.
Apie skaičių magiją ir džiazą
– Gerbiamas Vytautai, skaičius 69 vizualiai primena in ir jang simbolį – pusiausvyrą. Muzikoje tai galėtų būti tarsi džiazo standartas su netikėta moduliacija. Kaip jaučiatės šioje „preliudijoje“ į jubiliejinius 70-uosius? Ar šis skaičius Jums skamba kaip rami baladė, ar vis dar kaip energingas bibopas?
– Žinote, džiaze, kaip ir gyvenime, svarbiausia ne tik tempas, bet ritmas ir tai, kaip tu jauti harmoniją. 69-eri man skamba kaip solidi, brandi kompozicija. Tai jau nebėra tas nutrūktgalviškas, eksperimentinis free džiazas, kai norisi groti viską ir iškart. Sakyčiau, tai labiau primena Louis Armstrong vėlyvąją lyriką – mažiau natų, bet kiekviena jų turi savo svorį ir vietą. Jaučiuosi harmonijoje. Tai nėra nei liūdna baladė, nei beprotiškas lėkimas – tai tiesiog tradicinis, niekada nesenstantis swingas, kuriuo mėgaujuosi. Taip, man 69 ir gerai, kad ne danguje, o čia, ant žemės, su savo darbais ir muzika.
– Visą gyvenimą laviravote tarp trimito ir tribūnos. Dabar, žvelgiant atgal, kuris instrumentas – politinis balsas ar varinis trimitas – pareikalavo daugiau „plaučių“ ir ištvermės? Kuris iš jų Jums šiandien teikia daugiau džiaugsmo?
– Be jokios abejonės – politika reikalauja kur kas daugiau „plaučių“, ir dažnai tas oras ten, deja, būna gerokai retesnis vertybine prasme, gal sakyčiau labiau užterštas nei scenoje. Muzikoje, jei groji falšyvai, publika tai iškart išgirsta. Politikoje falšas kartais, deja, praeina kaip norma ir ko gero to „vertybinio falšo“ gausėjimas tampa netgi savotiška norma, ir tai tikrai nedžiugina.
Trimitas visada buvo ir liks mano sielos terapija. Politika yra žmonių suteikta atsakomybė ir pareiga, darbas, kartais – kova, o muzika – tai uostas, į kurį grįžtu pailsėti. Kaip ir visada iki šiol didesnį, grynesnį džiaugsmą teikia trimitas, nes jis niekada nemeluoja, tačiau jaučiu, kad jis reikalauja dėmesio gerokai daugiau, negu šiandien aš galiu jam skirti, o jis to neatleidžia, kad suskambėtų taip, kaip noriu, tenka nemažai paprakaituoti vakarais, kuomet lieka jam laiko.
– Kongas – tai vardas, kuris Klaipėdoje skamba taip pat garsiai, kaip ir Vytautas Grubliauskas. Ar artėjant septintajai dešimčiai šie du Jūsų asmenybės poliai – solidusis politikas ir laisvasis džiazmenas – galutinai susitaikė, ar tarp jų vis dar vyksta kūrybiniai ginčai?
– Jie niekada ir nebuvo mirtini priešai, gal tik konkurentai taip mano. Kongas atsirado dar studijų laikais ir visada buvo ta laisvoji, nevaržoma mano pusė. Vytautas turėjo užsirišti kaklaraištį ir laikytis protokolo. Dabar, artėjant 70-mečiui, jaučiu, kad jie puikiai susigrojo. Politikoje Kongas padėdavo neprarasti žmogiškumo ir humoro jausmo, o muzikoje Vytautas įnešdavo disciplinos. Dabar aš esu tiesiog aš kur ir kuo tik būčiau. Esu giliai įsitikinęs, kad vertinti ir gerbti turime kiekvieną žmogų pirmiausiai už tai, kad jis tikras ir tokiu yra, o ne už tai kokiu jis save pateikia, kokį save pristato .
– Vinstonas Čerčilis yra sakęs, kad politikoje nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, yra tik amžini interesai. Jūs Seimo koridorius mynę esate ne vienerius metus. Ar paneigtumėte šią taisyklę? Ar šiandien Seime turite žmogų, kurį galėtumėte pavadinti ne tik kolega, ar bendražygiu, bet tikru, artimu draugu?
– Čerčilis dažnai buvo teisus, bet šiuo atveju taisyklę paneigčiau. Tas žmogus yra Rimantas Sinkevičius. Mūsų pažintis prasidėjo prieš beveik du dešimtmečius, kai pirmą kartą buvau išrinktas į Seimą – tuomet jis tapo mano vedliu tuose klaidžiuose politikos koridoriuose. Vėliau, jam tapus Susisiekimo ministru, o man – meru, mūsų bendradarbiavimas sėkmingai tęsėsi sprendžiant Klaipėdai svarbius klausimus. O dabar ir vėl esame kolegos Seime. Rimantas turi tos brandžiosios kartos erudiciją, didžiulę patirtį ir, kas man svarbiausia, – tikrumą. Tai vertybė, kuri politikoje sutinkama retai, todėl tokią draugystę labai branginu. O jo humoro jausmas labai subtilus, „skanus“ ir taiklus.
– Jūsų politinėje karjeroje buvo visko – ir aukštų reitingų, ir partinių pokyčių, sukėlusių nemažai diskusijų. Ar gimtadienio išvakarėse yra sprendimų, kuriuos norėtumėte „pergroti“ iš naujo, ar žiūrite į tai kaip į būtiną improvizaciją, be kurios kūrinys nebūtų išbaigtas?
– Džiaze sakoma: jei sugrojai „kiksą“, tiksliai pakartok jį dar kartą, ir tai taps koncepcija. O jei rimtai – gyvenimo atgal neatsuksi. Kiekvienas sprendimas, net ir sulaukęs kritikos, buvo padiktuotas to meto situacijos. Aš nesigailiu sprendimų, kurie buvo priimti nuoširdžiai, o kitaip priimtų sprendimų aš tiesiog ir nepriimu. Kiekvienas gyvenimo pasažas ar koks politinis viražas, net ir pats aštriausias, yra mano biografijos dalis. Be jų nebūčiau tas, kas esu. Dažnai sau sakau ir tuo šventai tikiu, kad kiekvienas mano gyvenime sutiktas žmogus – tarsi man likimo siųstas mokytojas, o kiekviena, net ir skaudžiausia patirtis to paties likimo man paruošta pamoka.
–Trimitas – fiziškai reiklus instrumentas, reikalaujantis nuolatinės praktikos. Kaip šiandien sutariate su savo instrumentu? Ar 69-erių trimitininkas groja kitaip nei 30-ies – galbūt mažiau natų, bet daugiau prasmės?
– Lūpos – kaip sportininko raumenys, jei negroji keletą dienų, jauti pats, jei tai trunka savaitę – tuomet tai puikiai girdi kolegos, o jei visą mėnesį – tikrai tai jau girdi ir publika, o tokiu atveju jai geriau ir nesirodyti. Ir ne dėl to, kad ji negailestinga, tiesiog pats sau negali leisti jos negerbti. Meluočiau sakydamas, kad groju kasdien po tris ar net ir daugiau valandų, kaip konservatorijos laikais. Fizinė pūtiko forma reikalauja didelių pastangų. Tačiau atsirado kitkas – daugiau filosofijos, gilus suvokimas, kad reikia nebijoti pačiam sau prisipažinti, kad „tu jau nebe toks“ ir nebandyti kažką apgauti ar sugudrauti.
Grįžtu prie to, ką jau buvau minėjęs – svarbiausia būti savimi ir groti tą ir taip, ką šiai dienai gali geriausia, suvokiant, kad gal kartais geriau viešai net ir negroti? Tiesiog elementariai neprarasti tos itin griežtos savikontrolės, o tą ištikimybę trimitui išgroti tiesiog vakare, nuo visų kitų užsidarius kamarėlėje. Jaunystėje man, kaip ir daugeliui jaunųjų atlikėjų norėjosi groti „daug, greitai, aukštai ir garsiai“ – tai žanro klasika. Dabar gi norisi groti gerokai ramiau, šilčiau ir giliau, tiesiog mažiau techninės akrobatikos, daugiau sielos, minties, filosofijos. Kaip ir gyvenime. Beje, taip pat...
– Jei šiandieninis, 69-erių Vytautas galėtų sutikti tą jauną studentą konservatorijoje su trimitu rankose, kokį vieną esminį patarimą jam duotų?
– Pasakyčiau jam: „Vytautai, nesistenk visiems įtikti, nors daugeliui dažniausia to norisi, tačiau tai ne tik, kad neįmanoma, bet ir gana rizikinga, kad gali nebeįtikti niekam. Ir dar pridurčiau – brangink kiekvieną akimirką su artimaisiais nes laikas bėga greitai. Grok savo muziką, nebijok klysti ir tai pajausti bei pripažinti, nes iš klaidų gimsta gražiausios improvizacijos. Dažnai vadovaujuosi taisykle, kad pati didžiausia klaida galvoti, kad tu jau nebeklysti. Klaida - tai pamoka, o ar ji taps motyvu kiti sako - spyriu) tobulėti - tai jau tavo pasirinkimas “
– Džiaze sakoma, kad svarbiausia ne tik tai, ką groji, bet ir tai, ko (ar kada) negroji – tai pauzės. Ko palinkėtumėte sau artėjančiais metais: daugiau veiklos ir garso, ar visgi tos prasmingos, turiningos pauzės ir ramybės?
– Puikus pastebėjimas – muzika be pauzių taptų varginančiu kad ir menišku, bet nesibaigiančia garsų lavina, kai kam gal net ir triukšmu. Sau (kaip ir kiekvienam) palinkėčiau darnos, balanso ir sveikatos. Tačiau pats didžiausias mano noras – kad šalia visada būtų mano gyvenimo žmogus, mano žmona Inga. Ji man yra viskas – ir mūza, ir geriausias draugas, ir negailestingas, bet teisingas kritikas, ir mano vaikų mama.
Tai žmogus, su kuriuo ne tik kad eičiau ne tik į žvalgybą, bet su kuriuo kasdien drąsiai pasitinku didžiausias audras bei kartu palydim romantiškus saulėlydžius. Kai ji šalia, kai girdžiu jos juoką, jokia gyvenimo neganda nėra baisi. Ir nors ko gero jau tūkstantį kartį esu kartojęs tą gilią ir prasmingą Gabrieliaus Garsijos Markeso mintį – „,Myliu tave ne už tai, kokia esi tu, bet už tai, kokiu aš tapau su tavimi“, bet leisiu sau tai padaryti ir 1001-ąjį kartą, nes tuo šventai tikiu.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
