Senais laikais, kai atsirado mūsų puoselėjamos tradicijos, žmonės tuokdavosi ne iš meilės. Senovės civilizacijose ir ankstyvaisiais viduramžiais nuotakos buvo tiesiog pagrobiamos – tai procesas, būdingas ne vien žmonėms, bet ir šimpanzėms – atsiradę kaip būdas išvengti nepageidaujamos kraujomaišos, – arba tėvai sudarydavo sandorį tarpusavyje, taip nuspręsdami dviejų vaikų likimus (jau nekalbant aie poligamiją). Santuoką iš meilės pirmieji pradėjo kultivuoti Vakarų Europos gyventojai tik XIX amžiaus viduryje.
Todėl, nenustebkite, suvokę, kad tai, kas, Jūsų manymu, yra privaloma padaryti, dažnai turi visiškai kitokią prasmę, nei galima įsivaizduoti...
BERNVAKARIS
Pradėtas švęsti dar V amžiaus Spartoje. Tiesa, tuometiniai bernvakariai nebuvo tokie gašlūs, kaip šiandien, ir jie buvo skirti papuošti jaunikį ir spręsti klausimus, susijusius su artėjančia vedybų ceremonija. Triukšmingi bernvakariai su siekiu „pajusti paskutinį laisvės skonį“ ir „išleisti suskaupusį garą“ pradėti švęsti tik XVIII amžiaus pabaigoje Anglijoje.
SUTUOKTUVIŲ ŽIEDAS
Senovėje žmonės tuoktuvių žiedus naudojo kaip priemonę sulaikyti savo kūne gerąsias dvasias. Kadaise tai buvo tiesiog suvyniotos žolės, vėliau žiedai pasidarė odiniai, akmeniniai, metaliniai ir tik senovės Egipte – auksiniai. Viduramžiais, kai jaunikis mokėdavo už savo nuotaką, viena iš mokėjimo formų buvo brangakmeniai – taip atsirado tradicija žiedo su deimantu (juoba kad viduramžių itaai tikėjo, kad deimantas yra sukurtas „Meilės liepsnose“). Įdomu tai, kad nuo pat XIII amžiaus ilgą laiką vestuvinius žiedus mūvėjo tik moterys, ant vyrų pirštų jie sugrįžo tik per Pirmąjį pasaulinį karą (kad būtų ko ilgėtis šaltuose apkasuose).
PABROLIAI
Pabrolio sąvoką sukūrė senovės gota ir germanai ankstyvaisiais viduramžiais. Jų gentyse buvo priimta vesti moteris iš savųjų tarpo, tačiau, pristigus nuotakų, jos buvo pagrobiamos iš kaimyninių genčių. Tačiau pagrobti nuotaką priešiškoje teritorijoje – tikrai ne vieno žmogaus jėgoms. Taip atsirado ir vyriausiojo pabrolio ir likusių pabrolių vaidmenys – būtent jie kartu su jaunikiu suformuodavo nedidelę armiją, jei kartais tektų susikauti su grobiamos nuotakos giminėmis. Net ir po vestuvių germanų pabroliai saugodavo jaunavedžių šeimą visą mėnesį, jei kartais pagrobtosios nuotakos šeima pabandytų ją atsikovoti. Apie 200 metus tai peraugo į tradiciją saugoti jaunojo žiedą iki vestuvių ceremonijos.
Pamergės atsirado kaip vaidilutės, padedančios nuotakai apsirengti.
VESTUVIŲ APRANGA
Beje, senovėje pamergės ir nuotaka, o ir jaunikis su pabroliais rengdavosi tokios pat spalvos ir fasono drabužiais – taip buvo siekiama apsisaugoti nuo Piktosios dvąsios. Pagal tų laikų įsitikinimą, jei kas ir linkėjo jaunavedžiams blogo, tai velniui būtų sunkiau tokiame vienodai apsirengusiame pulke rasti nuotaką ir jaunikį.
JAUNOSIOS GĖLIŲ PUOKŠTĖ
Senovėje nuotakos, eidamos prie altoriaus, nešdavosi ne gėles, o puokštę, sudarytą iš česnakų galvų, krapų ir javų – česnakais buvo siekiama atbaidyti velnią, krapai reiškė aistrą, o javai – augimą ir atsinaujinimą. Gėlės jaunosios rankose atsirado viduramžiais kaip vaisingumo ir neblėstančios meilės simbolis.
JAUNOJI IŠ KAIRĖS JAUNIKIO PUSĖS
Senosios Šiaurės Europos tautose jungtuvių ceremonijos metu jaunoji visada stovėdavo jaunikui iš kairės pusės, kad pastarasis turėtų laisvą dešinę ranką jai apginti. Jaunikis – kairiarankis? Tokių senovėje nebuvo.
JAUNOSIOS PERNEŠIMAS PER SLENKSTĮ
Senovėje nuotaka turėdavo vaidinti baimę ir tariamą nenorą pradėti pirmąją vestuvinę naktį. Jaunikis privalėjo jai padėti patekti į nujuosius namus ir meilės guolį. Kita versija teigia, kad, pernešdamas nuotaką per savo būsto slenkstį, jaunikis atkartodavo simbolinį jos pagrobimo aktą, mat, pagrobtosios dažniausiai spyriodavosi žengti į savo pagrobėjo namus, todėl buvo tiesiog įvelkamos į vidų.
TĖVAS „ATIDUODA“ JAUNĄJĄ
Senovės civilizacijose mergaitės buvo laikomos tėvo nuosavybe. Tradicija “atiduoti" nuotaką kilo iš tų laikų, kai jaunikis mokėdavo kainą, kad ją įgytų, ir taip tėvas ją “parduodavo".
MEDAUS MĖNUO
Teutonai kadaise tuokdavosi tik per pilnatį ir taip jaunavedžiai visą mėnesį gerdavo specialų gėrimą, pagamintą medaus pagrindu. Kita versija tvirtina, kad, jei per mėnesį pagrobtosios nuotakos tėvai jos neatkovodavo, jaunavedžiai išgerdavo to paties gėrimo, kaip santuokos sutvirtinimo aktą – taip buvo manoma, kad tėvų pyktis atlėks ir jie atleis nuotakos pagrobimą.
BALTA VESTUVINĖ SUKNELĖ
Deja, ji ne visada buvo balta. Prieš penkis tūkstančius metų mėlyna, o ne balta spalva simbolizavo švarumą ir tyrumą. Antikos graikai pirmieji pradėjo naudoti baltą spalvą, kaip jaunystės, džiaugsmo ir tyrumo simbolį, tačiau viduramžiais jaunosios suknelė buvo tamsi, simbolizuojant susikaupimą ir nuolankumą. Balta suknelė ant nuotakš grįžo tik 1499 metais Anglijoje. Na, o tokio fasono drabužį, kokį Jūs velkatės šiandien – liemenuotą su pūstu sijonu pirmoji užsivilko Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III nuotaka imperatorienė Eugenija XIX amžiaus viduryje.
SENA, NAUJA, SKOLINTA
XIX amžiaus Europoje nuotaka, rengdamasi ceremonijai, privalėjo užsivilkti, užsidėti ar prisisegti kažką seno, kas simbolizavo jos ryšį su protėviais ir šeima (dažniausiai tai būdavo jos šeimai priklausantys papuošalai). Taip pat privalėjo užsivilkti kažką naujo, kas simbolizavo gerą ateitį. Na, ir būtinai kažką skolinto, kad visada atmintų, jog šalia yr air jos giminė, pasiruošusi ateitį į pagabą, jei jos tik prisireiktų.
VELIUMAS
Simbolizuoja nekaltybę ir kuklumą. Lengvi veliumai pasirodė senovės Romoje, kur nuotakai buvo priimtina visiškai apsitūloti, kad jos nenužiūrėtų pikta akis (su tais pačiais drabužiais, beje, nuotaka ir būdavo laidojama – ne iškart, aišku, tik kai numirdavo).
JAUNIKIO KOSTIUMAS
Iki pat XIX amžiaus jaunikiai neturėjo aiškios tradicijos, ką vilkėti – senovėje jie rengdavosi viską, ką tik turėdavo brangiausio. Tik XIX amžiaus viduryje, kai Europos vyrijos tarpe įsivyravo kukli juoda spalva, jaunikiai taip pat pradėjo regtis iškilmingai – baltos liemenės, kaklaskarės, juodos kelnės ir apsiaustai. Su smokingais prie altoriaus pradėta eiti XX amžiaus pradžioje.
KELIARAIŠTIS
Keliaraiščio nuėmimas yra vienas seniausių išlikusių vestuvinių papročių, atėjęs iš tų laikų, kai liudininkai privalėjo stebėti pirmąją vestuvių naktį, ar jaunoji išties yra nekalta. Keliaraištis buvo atnešamas parodyti svečiams, kaip to akto liudijimo įrodymas. Na, o sukruvintą antklodę pats jaunikis turėdavo pakabinti savo būsto išorėje. Galų gale, jaunieji, pavargę nuo privatumo trikdymo, keliaraištį pradėjo nešti patys, o dar vėliau, kaip ir šiais laikais, tai padarydavo tieisog prie svečių.
DUONA IR DRUSKA
Tai rusiškas paprotys. Duona simbolizuoja sveikatą, ilgą gyvenimą ir klestėjimą, druska – skonį ir viltį.
NUOTAKOS NEŠIMAS PER TILTĄ
Nors dažnai sakoma, kad šią tradiciją sugalvojo Leningrado taksistai, tačiu iš tiesų tai senovinis rusiškas paprotys, simbolizuojantis jos pagrobimą, nes būtent upeliai ir upės skirdavo genčių teritorijas.
JAUNŲJŲ APIBARSTYMAS RYŽIAIS
Kadaise žmonės apiberdavo jaunuosius grūdais, kaip vaisingumo simboliu. Vėliau grūdus pakeitė ryžiai kaip turto ir klestėjimo simbolis. Viduramžiais netekėjusios merginos rinkdavo grūdelius, nes buvo manoma, kuri jų daugiau pririnks, ta pirma ir ištekės.
GĖLIŲ PUOKŠTĖS METIMAS
Tais laikais, kai jaunasis jau nuimdavo keliaraištį nuo jaunosios šlaunies prie visų svečių, būtent keliaraištį jaunikis ir mesdavo svečiams, kaip laimės palinkėjimą. XIX amžiuje nuotaka taip pat sviesdavo ir puokštę, tačiau tada šis veiksmas dar neturėjo tokios reikšmės, kaip dabar, jis irgi reiškė tiesiog laimės palinkėjimą.
VESTUVIŲ TORTAS
Iš pradžių jis, beje, net nebuvo vagomas, o trupinamas virš jaunųjų galvos kaip vaisingumo simbolis. Tik apie 100-uosius metus prieš mūsų erą romėnų kepėjai, pasipiktinę tokiu jų kruopštaus darbo niekinimu, pradėjo verti žmones tuos pyragus valgyti.
ŠAMPANAS
Iki pat XIX amžiaus pagrindiniu vestuvių gėrimu buvo vynas, būtent jis ir reiškė gyvenimą, gyvybingumą, meilę ir gausą (kaip pamenate, net Jėzus pavertė vandenį vynu vestuvėse). Šampano madą įvedė Napoleonas Bonapartas, prisiekęs šio gėrimo gerbėjas.
SKARDINĖS ANT BAMPERIO
Kadaise tai buvo ne tuščios skardinės, o jaunosios batai, kaip nuosavybės simbolis, kuriuos nuotakos tėvas perduodavo jaunikiui. Tai reiškė, kad jaunoji be batų negalės pabėgti. O tarškėjimas pradėjo simbolizuoti senovinį jaunikio patapšnojimą per jaunosios galvą, reškiantį “aš tave priimu savo nuosavybėn".
AUTOMOBILIŲ KORTEŽO PYPSĖJIMAS
Mašinų pypsėjimas atkeliavo dar iš tų laikų, kai jaunieji į bažnyčią vykdavo atvirais vežimais ar karietomis, ir jaunasis, skalambindamas varpeliu gindavo šalin piktąsias dvasias.
