Didžiosios eglės puošimas, mažyčių, grupėse ir bendrose patalpose suspindinčių žaliaskarių dabinimas ir jų įžiebimo šventė, vaikų svajonių pildymas – tai tik dalis dalykų, kuriais „Vijoje“ rūpinasi Budriai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Mums padeda ir bičiuliai, ir geri nepažįstami žmonės. Pernai pirmą kartą puošėme įstaigos kieme augančią dešimties metrų aukščio eglę. Prie dalies žaisliukų ir lempučių įsigijimo prisidėjo daug žmonių. Jie, kartu su mumis pyldė ir vaikų svajones. Šįmet akciją pakartojome – lėšų užteko ir dovanoms, ir kitai daliai eglės papuošimų“, – sako I. Budrienė.
Eglučių įžiebimo šventė domino ne tik mažiausius „Vijos“ globotinius, tarp kurių yra ir 35 iš Ukrainos atvykę, be tėvų globos likę mažyliai, bet ir džiugino vyresniuosius.
Surengti smagią programą Budriams padėjo „Mimų teatro“ aktoriai Rita ir Marius Sekmokai.
„Esame dėkingi geradariams, kurie pagal savo galimybes su vaikais pasidalina šiluma ir šventiniu džiaugsmu“, – patikino I. Budrienė.
Dauguma labdarių – artimi žinomai šeimai žmonės. Jie aukojo ir per D. Budrio gimtadienį, tik tuomet parama rinkta Ukrainai, oro navigacinėms sistemoms.
Žinomo vyro šventėje surengtas ukrainiečių grupės „Ocheretyany kit“ („Nendrių katinas“) koncertas buvo dalis Lietuvoje rengiamo turo, kurio tikslas – lėšos, reikiamos navigacijos prietaisams „Garmin Aera 660“, skirtiems karinėms aviacijos pajėgoms, įsigyti.
I. ir D. Budriai yra ištiesę pagalbos ranką ir iš Ukrainos į mūsų šalį atvykusioms šeimoms. Viena jų nuo karo pradžios iki dabar gyvena kartu.
Verslininkai, turintys restoraną, daugybę mėnesių, kiekvieną trečiadienį į frontą išsiųsdavo po šimtą kepalėlių jų pačių pagamintos duonos. Toks siuntinys karius pasieks ir per šventes.
„Mums visada buvo svarbu padėti tuo, kuo galime. Ir pakviesti tai daryti kitus. Žmonių geranoriškumas šildo, todėl prieš šventes norisi padėkoti visiems, kurie nelieka abejingi kitų situacijai. O besidalinančiųjų mūsų šalyje yra tikrai daug. Linkime, kad visų geradarių namus aplankytų laimė ir nesvarbu, kiek ir ko jie yra paaukoję“, – kalba I. Budrienė.
