Naujienų portalui tv3.lt I. Budrienė sutiko papasakoti apie švenčių organizavimo užkulisius, netikėčiausią idėją bei tūkstančius eurų kainavusias klaidas.
Verslininkė tikina, jog mintis rengti šventes Kapadokijoje jai kilo pačiai šiame mieste atšventus savo gimtadienį. Moteris pasakoja, miestą pamilusi ne tik dėl įspūdingo kraštovaizdžio, bet ir dėl vienos jame gyvuojančios tradicijos:
„Labai įspūdingi ten vaizdai, labai gražios vietos fotosesijoms. Ten yra labai graži tradicija – kas vakarą kyla oro balionai. Tai galima išnaudoti. Visur išskirtinių formų uolos, kas rytą saulei tekant virš jų kyla keli šimtai oro balionų. Jie yra nepaprastai dideli – iki 28 žmonių talpinantys“, – pasakoja I. Budrienė.
Moteris tikina, jog laikui bėgant lietuvių norai ir reikalavimai švenčių organizatoriams labai pasikeitė. Pasak jos, tam labai daug įtakos turėjo koronaviruso pandemija: „Tos šventės labai sumažėjusios – nėra galimybių, pandemija viską labai pakeitė.
Aš daugiausiai organizuodavau šventes klientams iš užsienio – užsienio lietuviams, tarptautinėms poroms. Dabar nėra galimybės to daryti, labai daug rizikos. Lietuvoje žmonės iš užsienio nebedaro. Sunku prognozuoti, numatyti, kas bus toliau. Dabar, pastebiu, labai populiaru įspūdingas dekoras – dekoracijos, daug gelių ir panašiai“, – naujausias švenčių tendencijas vardija verslininkė.
Dirbant su daugybe skirtingų užsakovų, gali išgirsti pačių įvairiausių prašymų. Visgi, Inga Budrienė tikina, jog beprotiškiausios idėjos, kurias teko įgyvendinti, dažniausiai kyla jai pačiai ir net prisimena vieną pavyzdį:
„Tarkime, kai buvo mūsų šventė Maljorkoje, prieš ją sužinojau, kad yra galimybė užsakyti gyvus tigrus. Tuo metu Maljorkoje buvo kažkoks cirkas ir tie tigrai galėjo lydėti nuotaką į šventės vietą.
Man šią idėją pasiūlė organizatoriai ir aš labai užsidegiau. Pradėjome planuoti prieš daugiau nei pusmetį ir laikui bėgant pasikeitė situacija – nebeliko tų tigrų saloje“, – nepavykusią išpildyti idėją prisimena moteris.
Pasak Ingos, organizuojant šventes užsienyje, tenka apgalvoti nepaprastai daug niuansų – dėl jo ji visada rekomenduoja kreiptis pagalbos į šios srities specialistus. Rengiant šventę pačiam sau galite nepagalvoti ir apie dalykus, kurie vėliau kainuos tūkstančius:
„Tarkime, kai dariau šventę sau Ibizoje, reikėjo pagalvoti, jog ten yra siesta, kitos tradicijos, dėl kurių ne visada gali gauti žmonių, kurie kažką galės padaryti, arba jie neskubės to daryti – pasakys „rytoj“, ir viskas.
Paskui kyla įvairiausių sunkumų dėl sutarčių. Viskas įvertinama pinigais, tarkim kartą viloje subraižėme grindis, ir jas reikėjo net ne valyti, o šlifuoti – buvo kažkoks ypatingas akmuo. Prieš tai net nepagalvojome ir nepatikrinome – gal jos jau net buvo subraižytos. Poliravimas atsiėjo tūkstančius. Buvo kartą dingę kelios išnuomotos lėkštės – vėl tūkstančiai eurų.
Daug tų niuansų. Turėjome partnerį, kuris padėjo organizuoti, ir vis vien susidūrėme su tokiais dalykais. Reikia pagalvoti apie labai daug dalykų, aš nežinau, koks klientas vėliau norėtų mokėti tūkstančius eurų už kažką papildomo“, – pasakoja Inga Budrienė.
„Nėra paprasta – visų priemonių gali nerasti, kokių nori. Gali tekti gaminti, užsakyti dalykus – tai užtrunka. Mes vežėmės autobusus iš Lietuvos į Maljorką, Valensiją. Kitą kartą ir nereikia investuoti į tas dekoracijas – viską atperka vaizdai. Su gėlėmis salose sunku – didžiulis karštis, jos turi išgyventi“, – įvairiausias šventės rengimo smulkmenas vardija moteris.
O kokios pas švenčių organizatorę, auginančią du paauglius sūnus, rudens šventės? Inga šypteli – dabar jau Helovyną rengia ne savo, o sesers vaikams: „Jie (Ingos sūnūs – red. past.) jau nebeturi didelio noro – kai buvo mažesni, visada švęsdavome, stipriai ruošdavomės, ir kostiumus ir dekoracijas. Dabar jau jiems matyt ne toks amžius.
Dabar mano sesers vaikai tą daro – mažylei penkeri. Atostogos jau prasidėjo, jie visada pas mus per Helovyną atvyksta. Ruošimės, puošimės, skaptuosime moliūgus. Jie visada labai to laukia, graži tradicija“, – džiaugiasi moteris.
Visgi, anksčiau šią šventę mėgo ir I. Budrienės vaikai. Moteris prisimena vieną iš sūnaus kostiumų ir sako, jog pačiam pasigaminti puošmenas – žymiai smagiau nei pirkti: Mano vaikai išradingi.
„Kernius buvo pasidaręs kostiumą iš vieno filmo – važiavome pirkome kostiumą ir kelnes, piešėme moliūgėlius ant rūbų, o ant galvos dėjome didžiulį moliūgą su akimis ir nosimi. Nežinau tik, kaip vadinosi tas personažas. Bet gavosi labai gerai.
Lengviausia – nupirkti ar išsinuomoti, bet visada galvojame, kaip patiems pasidaryti, įtraukti juos. Kai pats darai, šventė žymiai įspūdingesnė. Bet ji nėra labai svarbi. Tradiciškai pasipuošiame barą, vykstame lankyti kapų į Molėtus“, – pasakoja Inga Budrienė.
