Įtempta dienotvarkė, nuolatinis darbas teatre ir gyvenimas tarp Šiaulių ir Vilniaus Moteris – tai I. Norkutės kasdienybė. Rodos, kad ji laiko atsikvėpti beveik neturi: vienas kitą veja vaidmenys, režisuojami spektakliai vaikams ir asmeninis gyvenimas.
Inga sako, kad sulaukus 50-ies nenori sau skirti gyvenimo nuosprendžio – tai juk ne pabaiga; dar galima daug ką nuveikti. Ji portalui tv3.lt papasakojo apie sau išsikeltus tikslus, per gimtadienį ją sugraudinusį siurprizą ir svajonių vyrą, kuriam „netikėtai pasipiršus“ ji tikrai apsidžiaugtų.
Visai neseniai šventėte 50-ąjį jubiliejų. Ar šis gimtadienis buvo kitoks?
Šiaulių dramos teatre, kuriame dirbu jau 26 metus, buvo tradicija visada 50-mečius švęsti. Pamenu, kad anksčiau kolegos šventė jubiliejus, paskui buvo pertrauka nuo 50-mečių, o dabar mano karta, mano kursiokai švenčia kasmet 50-mečius, todėl ir kartu šventėme.
Nuoširdžiai sakau, kad net nebuvo minčių man švęsti gimtadienio. Labai jaučiasi skirtumas tarp Vilniaus ir Šiaulių teatrų – Vilniuje mes jokių gimtadienių nešvenčiame. Mano kolegė Jūratė Budriūnaitė pas mane atėjo ir pasakė: „kaip tu gali nešvęsti? Reikia toliau tęsti tradicijas“.
Iš Klaipėdos pasikviečiau savo gimines, susirinko kolegos ir taip ratas užsisuko. Norėjau tik pabūti kartu, prisiminimais. Labai mielai pasibuvome – buvo faina pamatyti kursiokus, savo šeimą. Anksčiau galvojau, kad 50-mečiai tikri seniai. Pati sulaukusi tokio amžiaus tikrai jaučiuosi kitaip. Penkiasdešimt... (juokiasi) Palinkėjau sau faino, brandaus vaidmens. Net susigraudinau, kai tėtis iš Klaipėdos atvažiavo pasveikinti.
Kaip save įsivaizdavote vaikystėje? Ar gyvenimas pasisuko ta linkme, kuria norėjote?
Jei reikėtų pakartoti savo gyvenimą, norėčiau, kad jis būtų lygiai toks pat, kaip ir buvo. Aš nuo 4-os klasės pradėjau lankyti vaikų dramos teatrą, jį lankiau iki pat mokyklos baigimo. Aišku, visą laiką mėčiausi – mano tėvai paprasti darbininkai, nei kokie menininkai, nei kokie aktoriai ar režisieriai. Tėtis – vairuotojas, mama – gaisrininkė. Iš kur pas mane ta menininko gyslelė niekas nesuprato... Pati aš į Vilnių iš Klaipėdos nuvažiavau pasiskolinusi iš draugų pinigų ir įstojau mokytis.
Nežinau, iš kur pas mane tas noras vaidinti. Bet mama kažkaip pastebėjo mokykloje. Darželyje buvau vadinama „tylos karaliene“, kadangi nuolat tylėdavau. Pamenu, kad mokykloje turėjau vaidinti lapę – tad paėmiau mamos kailinę striukę ir ją sukarpiau. Pasiėmiau tarybinius stiklinius žiūronus, o mama mane pamačiusi negalėjo patikėti. Vaikystėje galėdavau prasėdėti 2 valandas tyloje žiūrėdama į vieną tašką.
Ar dar vis tą sugebate padaryti?
Buvo periodas, kai to negalėjau, bet dabar laisvai galiu viena tyloje išsėdėti kelias valandas. Savotiška meditacija. Gyvenime realiame gali būti rami, ne didelė rėksnė, o nuėjus prie kamerų kažkas tarsi „pasijungia“ – atsiranda kitokia energija ir tu darai personažą. Aišku, visko būna – kartais ir lėkštes į sieną trankai, čia normalu. Tėvai, pamenu, man sakydavo: „ne, jokių aktorių – kas čia per profesija“. Tėvai norėjo, kad aš būčiau kulinare – taigi visada namie turėsi kiaušinių ir miltų, ar kad būčiau siuvėja. Klausydavau tėvų patarimų, bet mintyse visada kirbėdavo aktorystė arba režisūra.
Nebūna, kad atsibosta monotonija ir norisi kažką kita veikti gyvenime?
Aš 26 metus dirbu teatre kaip aktorė ir režisierė, esu pastačiusi ir vaikiškų spektaklių. Man knieti pasinerti ir į rimtesnę režisūrą. Norisi rašyti, bet tikrai nesigailiu išvis niekuo, ką esu padariusi gyvenime. Pamenu, kai draugai, kolegos atvyko mane pasveikinti, važiuodama namo galvojau: ne, 50 metų tikrai ne pabaiga. Įgauni šitiek patirties – gali duoti patarimų jauniems, gali toliau eiti ir tęsti savo gyvenimą. Iš to, ką patyrei, galima padaryti dar daug gražių dalykų. Nes žmonės su tokiu mąstymu, kad kai 50 – tai tik pensijos lauk ir sodely gyvenk – ne, aš ne tokios natūros. Noriu save dar labiau išbandyti. Sakau: Inga, varom į priekį. Negalima juk tiesiog užsisėdėti vienoj vietoj, reikia judintis, kitaip nebūsi įdomus.
Kalbant apie asmeniškesnius dalykus – ko savo gyvenime dar norėtumėte pasiekti? Ar nesigailite, kad nesukūrėte šeimos?
Apie šeimą kažkada galvojau, bet šeima dabar nėra kažkoks mano tikslas. Noriu dabar save išbandyti naujuose dalykuose. O šeima va – turiu šunį, gyvą tėtį, seses, pusseseres – tai mano šeima. Bet jei kas netikėtai pasipirštų... (juokiasi) Tai būtų tikrai įdomu. Aš nebe to amžiaus, kad už rankučių susikibus lakstyčiau po parką ar prie jūros smėliu barstyčiausi. Apie tai net nei galvoju, nei svajoju. Nesakau, kad noriu namie su šunimi ar su kate, kaip ragana, viena gyventi. Jeigu atsirastų kažkoks žmogus, tikrai džiaugčiausi.
Išbandote sėkmę pažinčių programėlėse?
Pažinčių klubų aš tikrai vengiu – man jų nereikia. Mano viena pažįstama neblogai apsiženijo susipažinusi su vyru per „Tinderį“. Bet man tokių pažinčių nereikia – man reikia gyvai. Jei atsitiktų kažkokia situacija, man reikėtų, kad žmogus mane laikytų už rankos, o ne kažkur iš kito laido galo „padėtų“. Mano svajonė tokia: vyras perka man kvepalus, aš jam mezgu, mes keliaujame po Lietuvą, tvarkomės, sodiname, murzinais veidais valgome ledus. Jei jis turi vaikų – auginame anūkus, vienas kitą suprantame ir partneriaujame. Labai to norėčiau, bet rimtų vyrų, kartu turinčių gerą humoro jausmą, nėra tiek daug. Na, o tų seilių nuolat atsiranda ir tikrai visada atsiras.
Ar daug atsiranda gerbėjų?
Tikrai ne (susijuokia). Aš esu viešumos žmogus – manau, kad yra daug vyrų stebinčių, bet daug bijančių prieiti pakalbinti. Galvoja: „va, Norkutė čia ta Meda“. Dažnai mane tapatina su Meda. Tikriausiai galvoja: „vajezus, šita vulgari, sterva“ (juokiasi). Tie, kurie manęs nematę teatre, dar vis tapatina su Meda. O aš ir nykštuką teatre esu vaidinusi! Tie, kurie mane teatre matę, kreipiasi į mane „Inga“, o tie, kurie matę tik televizijoje: „Meda“.
Užsiminėte apie serialo „Moterys meluoja geriau“ heroję Medą, kurią vaidinote daugybę metų. Tai – vienas žinomiausių jūsų personažų. Ar erzina Medos etiketė?
Ne, neerzina. Tai juk normali žmonių reakcija. Nežinau, ar žvaigždės, ar kas kita lėmė, kad man teko šis vaidmuo. Galvojau, kaip organiškai suvaidinti ta Medą? Na, pabandžiau ir kažkaip viskas ėjo, ėjo ir paėjo. Atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Minėjote, kad 50 metų – tikrai ne nuosprendis. Ko sau linkėjote švęsdama šį jubiliejų?
Aš turiu tikslų ir norėčiau, kad jie pildytųsi. Jei aš pasakysiu, galbūt jie neišsipildys (šypsosi). Noriu save išbandyti kitose amplua – režisūroje. Sau palinkėčiau gaivalingų ir geranoriškų žmonių, kurie viską daro ne iš pavydo, o su gerais ketinimais. Kad kartu galėtume kažką gero sukurti. Palinkėčiau naujų pažinčių.
