Gamyklos teritorijoje sutelktas Azovo pulkas, jūrų pėstininkai, pasieniečių daliniai – anot Ukrainos vicepremjerės Irynos Vereščiuk, tai apie tūkstantis žmonių, o tarp jų šimtai sužeistųjų. Bunkeris po gamykla taip pat priglaudė šimtus civilių, įskaitant moteris, vaikus, pagyvenusius žmones ir „Azovstal“ darbuotojus. Neseniai iš jų buvo evakuota apie 500, tačiau apie šimtą dar galėjo likti, rašo nv.ua.
Pagrindinis „Azovstal“ inžinierius Ihoras Khadzhava buvo tarp bunkeryje besiglaudžiančių civilių ir yra vienas iš tų, kurie išgyveno. Jis kartu su žmona ir dviem vaikais praleido du mėnesius „Azovstal“, kasdien patirdamas apšaudymus ir masinius bombardavimus, beviltiškai dozuodamas vandenį ir valgydamas kareivių tiekiamą davinį.
Vyras kartu su savo šeima sugebėjo pabėgti iš šio pragaro gegužės 1 d., vykstant evakuacijai. Dabar jis ir jo šeima pasiekė Zaporožę. Žurnalistams jis papasakojo savo istoriją.
Kaip jūs atsidūrėte slėptuvėje?
Kai atvykau į darbą vasario 24 d., jau girdėjau sprogimus. Vėliau vadovybė liepė visiems eiti namo ir gamykla buvo priskirta „karštajam taškui“: buvo sustabdytos aukštakrosnės, keitikliai, maišytuvai.
Kas toliau vyko?
Likome namuose, o vėliau su žmona nuėjau į parduotuvę nusipirkti visko, ko mums reikia. Nemanėme, kad tai užtruks taip ilgai. Per televiziją, visur kalbėjo: likite namuose, viskas suvaldyta, viskas bus gerai. Žinoma, veltui likome namuose.
Ar tada prasidėjo pirmasis puolimas?
Buvo du elektros energijos tiekimo sutrikimai. Vėliau, matyt, (elektros įmonė) padarė keletą jungiklių ir tiekė mums elektrą. Vanduo vėl pradėjo bėgti, tad pripildėme visas talpas. Vėliau įvyko pirmasis apšaudymas kairiajame krante (rytinė miesto dalis). Buvo apšaudyta mokykla. Mes gyvenome 9 aukšte, ten garsai ir vibracijos daug stipresni nei apatiniuose aukštuose. Žmona ir vaikai miegojo koridoriuje. Vasario 27 dieną Ukrainos kariai patraukė į 23-ią mikrorajoną (centrinę miesto dalį, vieną iš labiausiai apgyvendintų Mariupolio rajonų).
Jie atsitraukė, o mes supratome, kad pakraštyje karas nenuslops. Mano žmona paprašė manęs surasti prieglaudą. Tą pačią dieną paskambinau gamyklos vadovui, paprašiau, kad padėtų nuvežti mane, vaikus, žmoną į gamyklos prieglaudą nuo bombų. Mes ten nuo kovo 2 d. O iš „Azovstal“ išvykome gegužės 1 d.
Kur buvo slėptuvė nuo bombų?
Tai buvo gamyklos pastatas, kurioje yra valgykla, pirtys, gamyklos vadovo kabinetas, pavaduotojai, visokie technologiniai biurai.
Kiek jūsų buvo iš pradžių?
Daugelis mūsų ten pateko iš kairiosios miesto pusės, nes gamykla yra netoli rytinių kontrolės punktų, ir žmonėms ten buvo lengviau patekti. Atvažiavome automobiliu, su vaikais, su daiktais. Prieš tai svarstėme variantus, kur galėtume patekti į arčiau namų esančią pastogę – kino teatrą „Savona“ ir sporto kompleksą „TerraSport“, buvusį vartotojų paslaugų centrą. Tačiau šios patalpos yra įprasti rūsiai, kuriuose nėra daug civilių. Pirmą dieną mūsų buvo iki 20, kai patekome į „Azovstal“, o didžiausias skaičius buvo apie šimtą.
Kas vyko pačiame mieste?
Pati gamykla yra ant kalvos. Todėl išėję į lauką pamatėme, kad miestas dega. „Azovstal“ teritorija atrodė tiesiog košmariškai, visur aidėjo šūviai. Prie dramos teatro (po kurio griuvėsiais žuvo šimtai civilių) sprogimo negirdėjau. Pamatėme nuotraukas ir kariškiai, atėję, mums pasakė, kas ten įvyko.
Mus pasiekė žinia, kad į šalia esančias parduotuves buvo anksčiau pristatytos geriamojo vandens pakuotės pagal gamybos standartus. Ar tuos buteliukus su vandeniu rinkote? Iš kur gavote maisto?
Taip, mes apėjome parduotuvę rinkdami vandenį. Tuo metu dar pas mus buvęs parduotuvės vedėjas kartu su kariškiais surinko maisto atsargas ir sumontavo generatorių. Savo atsargas palikome šaldytuvuose. Kariškiai atveždavo maistą: kažkas vaikams saldainių, kažkas grūdų, nes jau balandžio mėnesį turėjome problemų su maistu. Pasieniečiai atvežė daug javų, makaronų, iš jų virėme sriubas. Apskritai, mūsų vaikai niekada nebuvo alkani.
Kiek vaikų buvo jūsų prieglaudoje?
18 vaikų. Kovo pradžioje buvo 100 žmonių. Vėliau atvažiavo kariškiai ir pasakė, kad yra „žaliasis koridorius“, ir tie, kurie važiavo į gamyklą savo automobiliais, gali išvažiuoti. Bet, kiek žinau, tiems, kurie iš „Azovstal“ išvyko automobiliais pirmosiomis dienomis, nebuvo leista išvykti iš miesto ir jie grįžo: kai kurie į PSTU (Pryazovskij valstybinis technikos universitetas) priklausančias slėptuves, kai kurie į dramos teatrą. Apšaudymas prasidėjo mums išvažiuojant iš miesto. Kažkas paspaudė akceleratoriaus pedalą ir išvažiavo. Mano viena gamyklos darbuotoja pasakojo, kad jai su vyru ir sūnumi vos pavyko palikti miestą, nes aplinkui viskas buvo užminuota.
Rusijos kariuomenė, apsupusi miestą, žmonėms neleido išvykti, tiesa?
Taip, Rusijos kariuomenė. Nes jie atėjo pas mus „su ramybe“, „išlaisvinti“.
Ar bunkeris buvo tvirtas, ar ten jautėtės saugūs?
Bunkeris yra ne slėptuvė, o prieglobstis nuo žmogaus sukeltų nelaimių. Faktas yra tas, kad elektros keitiklis gali sprogti dėl gamybos proceso klaidų. Ir tas sprogimas prilygsta atominei bombai. Todėl buvo statomos slėptuvės, kurios apsisaugotų nuo galimų sprogimų. Jose yra 50 lovų, būtent dviaukštės lovos. Yra du išėjimai. Taip pat yra vėdinimo patalpa, jei trūksta gryno oro, kur viduje yra filtrai.
Jei yra elektra, grynas oras ten varomas elektros varikliais. Jei nebuvo elektros, vyrai atsistoję rankiniu būdu sukdavo vadinamąsias „ventiliacines sraiges“ ir jėga varydavo gryną orą.
Kokiame gylyje buvo šis bunkeris?
Pažymėkite „6 aukštas“ (vienas aukštas yra šeši metrai nuo paviršiaus). Lubos aukštos, apie tris metrus, turinčios perdangos plokštę, kuri buvo virš mūsų, o yra 0,5 m storio.
Elektrą gamino generatoriai. Ar kas nors atnešė dyzelino?
Dyzeliną atvežėme patys. Turėjome savo parduotuvės darbuotoją Romaną Volkovą, kuris generatorių stebėjo kaip savo vaikas, jį įjungdavo ir išjungdavo. Jis išjungdavo jį naktį, kad jį išsaugotų. Naudojome elektrą dienos metu. Balandžio pradžioje turėjome net orkaitę, valgomajame turėjome miltų, tris maišus. Taigi kepėme duoną.
O iš kur gavote orkaitę?
Ieškodami maisto, apieškojome visus aplinkinius pastatus ir radome. Dyzelinis generatorius didelis, per dieną sunaudoja 37 litrus degalų. Turėjome didelės apimties dujų valytuvų rekonstrukciją aplink parduotuvę, o rangovai ten atvežė daug įrangos, pavyzdžiui, vikšrinius kranus ir įprastus pneumatinius kranus. Tai daug įrangos, iš kurios buvo galima išleisti dyzeliną. O pati įranga jau buvo sunaikinta, iš jų likusios tik nuolaužos.
Ir kada tiksliai jie (rusai) pradėjo bombarduoti „Azovstal“? Sakoma, kad oro antskrydžiai vyko beveik kas penkias minutes, vienu metu apšaudydavo po 10 lėktuvų.
Lėktuvų niekas neskaičiavo. Kartais tai būdavo sprogimas nuo aviacinės bombos: būdavo smūgio banga ir tik po jos išgirsdavome lėktuvo garsą. Taigi galėjome suprasti, kad virš mūsų girdėjosi reaktyvinio lėktuvo garsas. Ir visi bėgdavome į prieglaudą: vyrai ar moterys, kurie gamino maistą. Net vaikai buvo beveik palikti.
Nuo kurios dienos jie pradėjo stipriai bombarduoti „Azovstal“?
Maždaug nuo kovo 15 d. Kartą per dieną kažkas atskrisdavo. Girdėjome iš toli. Parduotuvė yra 67 metrų aukščio. Todėl sviediniai dažnai atsitrenkdavo į pagrindinį šalia esančios parduotuvės pastatą. Vėliau jie krito nuolat, visoje teritorijoje. Mūsų remonto dirbtuvės buvo sunaikintos, daug kartų užsidegė. Netoliese pataikė bomba, buvo didžiulis piltuvas. Jis atsitrenkė į geležinkelio bėgius. Sprogimo jėga buvo didžiulė.
Ar buvo akimirka, kai manėte, kad mirsite ir atsisveikinote su gyvenimu?
Taip, kai į mus vienu metu pataikė dvi raketos. Jie pataikė tiesiai į pastatą, buvo sugriauti abu mūsų išėjimai iš slėptuvės.
Buvote įstrigę?
Taip. Laiptai buvo užblokuoti, bet kuris išėjimas taip pat nebuvo išeitis. Visas pastatas sugriuvo. Priestate buvo pirtis, baseinas, bet buvo įgriuvę penki aukštai. Ir mes kažkaip išlipome per griuvėsius į paviršių. Ir jau ten su karių pagalba išvežėme vaikus, moteris, senolius.
Ar buvo daug senų žmonių?
Apie 15. „Azovstal“ yra kelios dešimtys saugyklų. Kariuomenei buvo rizikinga keliauti tarp visų jų ir atnešti kiekvienam iš jų po kilogramą grikių. Taigi jie žiūrėjo, kur mažai žmonių, ir vežė į dideles slėptuves.
Kokie kariai jus prižiūrėjo? Ten buvo ne tik Azovo kariai, bet ir pasieniečiai, jūrų pėstininkai, policininkai.
Azovas, Ukrainos ginkluotosios pajėgos, pasieniečiai atvyko pas mus. Jie klausė: kokios pagalbos mums reikia? Jie pasakojo, kas vyksta Ukrainoje, Mariupolyje.
Kaip jie išgyveno? Jie taip pat turėjo maitintis patys ir jums parūpinti maisto.
Jie atėjo pas mus. Jie ilgai neužsibuvo, nebuvo laiko pokalbiams. Du ar trys žmonės atėjo pas mus ir paklausė. Mes jiems pasakėme, ko mums reikia ir ko nereikia. Kalbant apie tai, iš kur jie viską gavo - greičiausiai jie turėjo atsargų.
Ar jie jums atnešė vaistų?
Parduotuvėje buvo medicinos centras. Jis buvo sunaikintas, bet likusius vaistus pagriebėme. Bunkeryje turėjome moterį, kuri aštuonerius metus dirbo medicinos sesele. Ji buvo atsakinga už medicininius reikalus. Jai buvo duoti visi vaistai, kuriuos radome – pirmiausia tvarsčiai. Turėjome sužeistą pagyvenusią moterį, nes ji buvo priestate, kai pataikė raketa. Ten buvo saugus vonios kambarys. Sprogimo banga ją trenkė į duris, o galvą perpjovė veidrodžio skeveldros, tad tvarsčiai pravertė.
Ar kas nors ten sunkiai susirgo? Kokios buvo sanitarinės sąlygos?
Mes visi pamiršome apie COVID. Ligos daugiausia buvo peršalimas. Kai vienas pradėdavo kosėti, iš karto kosėdavo visas bunkeris. Visi susirgo ir kosėjo. Du žmonės sirgo cukriniu diabetu, bet insulinas baigėsi. Jie galėjo mirti bet kurią akimirką. Ten buvo pagyvenusi moteris, serganti smegenų anemija, kuriai reikėjo specialių tablečių, kad sustabdytų anemijos procesą. Šios tabletės bunkeryje baigėsi ir, tiesą sakant, niekas nesustabdė ligos.
Ar ji išgyveno?
Taip, kai baigėsi vaistai, jos šeima ją pasiėmė pati. Dabar nežinau, kur jie yra, kas jiems atsitiko. Ten buvo 15 metų mergaitė, serganti diabetu. Kiek žinau, ji dabar yra komos būsenoje. Jie išvyko kovo viduryje. Išvykę į Zaporožę susisiekėme su jos šeima ir jie mums pasakė, kad jai koma. Bet atrodo, kad viskas kontroliuojama ir viskas bus gerai.
Rusijos propagandistai parodė, kad Rusijos kariuomenė į parduotuves šaudė raketomis ar kokia nors sunkiąja artilerija. Tai yra, jiems nesvarbu, ar yra civilių, ar ne: jie šaudo į viską.
„Azovstal“ yra sugriauta kaip ir miestas. Mūsų gamykla sunaikinta, nėra viršutinių aukštų, visos laiptinės užblokuotos, valgomajame įgriuvo grindys.
Balandžio 21 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu susitiko su Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu, kurio metu pastarasis pasakė, kad gamykla nebebus apšaudoma. Ir tą pačią dieną masinis apšaudymas tęsėsi.
Taip. Tyla buvo tik tada, kai buvome išvežti gegužės 1 dieną. Negana to, „žaliasis koridorius“ buvo nuo 7 ryto iki 20 val., tačiau rusai žmonių pasitraukimui iš „Azovstal“ pritarė tik laikui 19:30. Gamyklos teritorijoje nebuvo kelių, kuriais būtų galima važiuoti į mūsų slėptuvę, todėl reikėjo judėti per visus šiuos griuvėsius 15-20 minučių. Atvyko kariškiai ir pasakė, kad turime 10 minučių pasiruošti. Šio laiko neturėjome, todėl išvykome kitą dieną.
Ką matėte mieste, kai buvote išgelbėtas?
Mačiau Hirošimą ir Nagasakį. Taip pat mačiau „išvaduotojus“.
Kodėl reikėjo bombarduoti visą miestą?
Darome prielaidą, kad jie paėmė Mariupolio miesto žemėlapį ir nusprendė taikytis į kiekvieną pastatą. Sunaikintas visas miestas – milijonai iššaudytų sviedinių, apimančių visą teritoriją.
Ar Mariupolis buvo atstatytas prieš karą?
Mūsų miestas pastaraisiais metais tik pradėjo klestėti. Negalėjome būti patenkinti tuo, kas vyksta: kokios rekonstrukcijos, kokie remontai, kokius parkus turėjome. Viskas buvo skirta viešam naudojimui, vaikščioti su vaikais, mėgautis. Miesto centras buvo visiškai atnaujintas. Net dramos teatras. Už jo buvo pastatytas didžiulis fontanas, aplink šį fontaną žiemą veikė čiuožykla. Viskas jam buvo sukurta nuo pat pradžių.
Ar norėjote likti čia, mieste?
Taip, mano artimieji buvo labai nustebę, kad mes nenorime važiuoti į Rusiją, norėjome likti Ukrainoje. Jie žiūrėjo sumišę: kodėl mes priėmėme tokį sprendimą?
Dauguma žmonių iš Mariupolio išvyko į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
Tai tiesa. Buvo įvairių atvejų. Pavyzdžiui, vyras ir žmona važiavo su manimi kitu autobusu. Jie turėjo du vaikus, iš kurių vienas buvo neįgalus. Kiek suprantu jie turi giminių Rusijoje, kur buvo pakviesti atvykti, buvo kur apsistoti. Juk visi namai buvo sugriauti, o žmonėms reikia kažkur gyventi, todėl sutiko.
Miesto tarybos duomenimis, Mariupolyje žuvo apie 20 000 civilių. Ar šis įvertinimas tikslus?
Pagal mano matytas nuotraukas rusai kasė masinius kapus. Žmonės buvo masiškai laidojami. Manau, kad apskaičiuotas skaičius 20 000 žmonių yra gana realus, nes net prie mano namų yra kryžiai. Žmonės buvo laidojami prie namų. Mano žiniomis, mano uošvė vis dar yra savo bute, mirusi. Rusijos nepaprastųjų situacijų tarnyba pranešė, kad šiame name yra žuvusiųjų, o kūnų niekas neišvežė.
Tu buvai bunkeryje. Ten buvo sunku, bet gal tai ir išgelbėjo tau gyvybę?
Visi gailėjomės, kad buvome bunkeryje, kai ten patekome, nes neturėjome galimybės išeiti. Iki artimiausių kontrolės punktų per gamyklos teritoriją įprastais keliais nueisite per 15 minučių. Tačiau tai labai rizikinga atakos metu, kai nežinai, kur gali pataikyti kita bomba. Vaikščioti po gamyklą su vaikais, per bombardavimą, reiškia prisiimti atsakomybę už savo ir už kito gyvenimą. Nedrįsome to daryti. Taigi laukėme evakuacijos. Bet pamatę, kad miestas suniokotas, sudegintas, supratome, kad du mėnesius buvome kažkaip apsaugoti. Ir tie kareiviai, kurie buvo gamykloje, tebėra ten.
Įsibrovėlių veiksmai aiškiai patenka į „Ukrainos žmonių genocido“ apibrėžimą. Juk ukrainiečiai žudomi dėl tautinių priežasčių. Ką tu manai?
Manau, kad tai, kas vyko mieste, yra nežmoniška. Normalūs žmonės taip nedarytų. Jie nedegins ramaus miesto, nedegins pastatų, nedegins gyvenamųjų namų. Žinoma, karas žmones paverčia žvėrimis. O kai rusų kariai nusiplauna žmonių krauju, nebesupranta, ką daro. Manau, kad jie čia išprotėjo.
