Įtempta dienotvarkė, nuolatinis darbas teatre ir gyvenimas tarp Šiaulių ir Vilniaus Moteris – tai I. Norkutės kasdienybė. Rodos, kad ji laiko atsikvėpti beveik neturi: vienas kitą veja vaidmenys, režisuojami spektakliai vaikams ir asmeninis gyvenimas.
Nors ir visai neseniai moteris šventė 50-metį, ji grožiu ir toliau švyti. Kaip sako ji pati – daug įtakos turi genai.
„Mano tėtis tikrai jau ne jaunas, 84-erių, bet dar vis vaikšto į diskotekas. Jis man vis sako: „Nesakyk mano amžiaus“, „Kam ir vėl tu tai sakai“, – juokiasi ji. – Mes su sese juokiamės. Jis turi savo tvarkaraštį – pirmadienis jam laisva, kitom dienom – kortos, šaškės, diskoteka. Niekada nesiskundžia, kad jam ką nors skauda. Jis ir šiaip gerai atrodo – neturi nei tų pykčio raukšlių, visada tik šypsena ant veido.“
Aktorė dalijasi, kad norint išlikti gražiai itin svarbi ne tik subalansuota mityba, bet ir judėjimas.
„Labai gerai padeda miegas ir prisižiūrėjimas, ką valgai. Jei suvalgai tą bandelę, paskui ir žiūrėk, kad ją išvaikščiotum.
Taip pat visada ir šuo ištemps į lauką. Aš einu, o jis mane veda. Kur eina tas juodulys, ten tu ir eini paskui. Labai gerai pažadina ryte. Pasivaikščiojimas, judėjimas yra labai geras dalykas, kaip ir tinkamas maistas. Niekada nepatingiu į rankinę įsimesti riešutų, obuolį – taip numarini kirminą ir gerai. „Kavinimasis“ tikrai sudirgina skrandį ir paskui vis norisi tai bandelės, tai „snickers“ ir iš to nieko gero. Tada spuogiukai ant veido, riebalai ant kūno“, – grožio paslaptimis dalijasi pašnekovė.
„Džiaugiuosi, kad apie mane dar kalba“
Gegužės 3-ąją moteris šventė ir apvalų jubiliejų. Inga sako, kad sulaukus 50-ies nenori sau skirti gyvenimo nuosprendžio – tai juk ne pabaiga; dar galima daug ką nuveikti.
„Buvo 50-imt, praėjo. Turime gražią tradiciją Šiauliuose, kada ant scenos kartu su kolegomis prisimename savo jaunystę, nuveiktus darbus. Kartu paminime kūrybos metus, gimtadienį. Suvaidiname spektaklį, sueina žiūrovai, aktoriai iš kitų teatrų ir po jo mums ploja. Mes turime atstovėti, atvaidinti. Anksčiau galvodavau, kad va, stovi 50-mečiai, seniai kokie. O šiemet pati sėdėjau, man plojo“, – mįslinga šypsena dalijasi ji.
„Sukviečiau iš mokyklos klasiokus, kursiokus, režisierius. Tai buvo galimybė visiems pasimatyti, nes dažniausiai susitinkame kur nors per laidotuves. Režisierius pamenu užlipo ant scenos ir man sako: „Ko tu čia norėjai? Tūso pasiilgai?“. Juokavo, kad aš juos visus savo amžiumi apgaudinėju“, – juokiasi moteris.
Apie aktorius tiek naujienų, tiek apkalbų ir komentarų viešojoje erdvėje – itin daug. Tačiau Inga atvira – tiek geros, tiek blogos kalbos apie ją visada džiugina.
„Kai sueina 50-imt, esi tokiame viduryje, kada turi patirties – gyvenimiškos ir profesinės. Supranti, kas yra vertybės, baimės, o kada turi laisvę nuo minčių. Labai džiaugiuosi, kad apie mane dar kalba – reiškia dar aš gyva, – kvatojasi moteris. – Kad ir blogai mane iškeikia, visada galvoju – tegul.“
Ji prabilo ir apie laiškus, kurių dažnai sulaukia iš aplinkinių: „Tikrai gaunu į teatrą laiškų – yra ir tokių, kurie sako, kokia esu šlykštynė. Nebuvo nei vieno vyriškos lyties atstovo, kuris labai blogai kažką apie mane pasakytų. Mane myli. Pilna labai gerų ir įdomių vyrų. O moterys tai pavydi arba tik juokauja taip: „Fui, kaip šlykščiai atrodai“.
„Laikas bėga, o tu vis kažko lauki. Ar papulsi į tą traukinį – tai laimės dalykai. Nesu iš tų aktorių, kur trinčiausi kažkur, eičiau, save siūlyčiau. Bet ir nesu pasipūtusi. Būtų liūdna, jei sėdėčiau sena, žiūrėčiau į gyvenimą ir galvočiau, kad galiu suvaidinti vieną ir kitą vaidmenį. Tokia mūsų darbo medalio pusė. Dabar gyvenu tik dėl savęs, myliu tik save, šunį, gyvenimą, žmones, labai džiaugiuosi, kad galiu kuo daugiau pažinti, pažinoti žmonių ir tuo džiaugiuosi. Jeigu ir verkiu, tai verkiu kaip aktorė. Matau save iš šono – kokia graži“, – šypteli ji.
