Gabija atskleidė, kaip stengiasi suteikti dukrai Olivijai laisvę ir ugdyti ją savarankiškumui, tuo pačiu pripažindama, kad tėvystė reikalauja nuolatinio savęs tobulinimo ir priėmimo, kad klaidos yra neišvengiamos, tačiau jos taip pat tampa svarbiomis pamokomis.
Simonas paklausė Gabijos, kiek metų jos dukrai Olivijai. Ji atsakė: „Trys su puse – pats fainiausias amžius.“
Simonas pridūrė: „Geriausias amžius – nei meluoti dar moka, bet jau bando.“ Gabija pritarė, kad jos dukra jau bando meluoti.
Gabija taip pat pasidalijo savo mintimis: „Laukiau šio 3–4 metų amžiaus, nes jis labai linksmas, bet tuo pačiu ir vienas sudėtingiausių.“
Motinystės iššūkiai
„Ar ruošeisi motinystei? Ar stengeisi viską iš anksto žinoti?“ – Simonas pasiteiravo Gabijos.
„Susilaukiau dukros pakankamai jauna – mūsų draugių tarpe buvau viena pirmųjų, realiai pirma, nes visos mano draugės dar neturėjo vaikų.
Man tai buvo toks: o dieve, dabar būsiu mama. Ką man reikės daryti? Man buvo 23 metai, todėl iš baimės pradėjau daug domėtis. Norėjau žinoti, kaip su tuo vaiku elgtis. Skaičiau daug knygų, lankiau kursus, mokymus, klausiausi tinklalaidžių – visa tai dariau norėdama sumažinti baimę.
Net mama juokėsi iš manęs, nes paauglystėje buvau labai vėjavaikiška, neatsakinga. Ji man sakė, kad kai sužinojo, jog laukiuosi, labai bijojo už mane, nes nežinojo, kaip aš susitvarkysiu.
Bet kai mano dukrai buvo apie pusantrų metų, mama pasikvietė mane ir pasakė: „Kaip aš tavimi didžiuojuosi. Tu taip viską gerai darai, domiesi, žinai, kaip elgtis.“ Tas domėjimasis man tikrai padėjo“, – tinklalaidėje atviravo mama.
Simonui pasiteiravus, ar Gabijai kyla iššūkių šiuo metu su dukra, moteris atsakė, kad jų kyla kiekvieną dieną ir visokiausių. Kaip didžiausią iššūkį ji išskyrė Olivijos neklausymą:
„Didžiausi iššūkiai prasidėjo su neklausymais, kai ji pradėjo nesiklausyti. Kiekvienas žingsnis, kur nueini, reikia viską su ja dalintis. Didžiausias iššūkis – savo kantrybės balansą rasti. Atrodo, kad viskas išsiderina, bet juk negaliu pasiduoti.
Turi kalbėtis, aiškinti, nors kartais tingiu, bet susikaupiu ir aiškinu. Galų gale, juk savo vaiką augini, nori įdėti daugiausiai, ką gali. Plius turiu tik vieną vaiką, ne tris ir visą savo energiją galiu skirti tik jai.
Kalbant apie kantrybę, atrodo, kad kai ji gimė ir buvo tie verkimai, naktiniai zyzimai, kur nesupranti kodėl, turėjau daug daugiau kantrybės nei dabar. Tada ji negalėjo pasakyti, ko nori, bet dabar, kai žinau, kad ji gali pasakyti, atrodo, kad turi mane suprasti ir iš tiesų viską girdėti. Tai kelia iššūkį.“
Į šį Gabijos pasisakymą sureagavo ir Agota. Specialistė atskleidė, kad tikrai yra toks įsitikinimas, kad vaikas, kai tampa vyresnis, jau turėtų mus suprasti.
Tačiau ji pabrėžė, kad jei pažiūrėtume į vystymąsi, pamatysime, kad dar nėra viskas susiformavę ir vaikas negali priimti informacijos taip, kaip mes, nes mes esame kitokie – tiek brandos, tiek žmogaus perspektyvos atžvilgiu. Tas įsitikinimas, kad vaikas turi mane išgirsti, nes jis jau didelis, dažnai formuoja mūsų lūkesčius ir po to nusiviliame.
Kaip Gabija leidžia laiką su dukra?
Simonas pasidomėjo, kaip atrodo Gabijos standartinė diena su Olivija. Gabijai šis klausimas pasirodė sunkus, nes Olivija lanko darželį:
„Atsikeliam, bet nevalgom pusryčių, nes ji pavalgo darželyje. Susiruošiame, mokomės tvarkos namuose, ji pasikloja lovą. Susiruošiame ir važiuojame į darželį su jos mėgstamomis dainomis, dažniausiai Jessicos Shy.
Ji turi savo dieną darželyje, aš tuo metu einu į savo darbus. Po darželio dažnai būna įvairiai – kartais su vyru galvojam, kur galėtume nuvykti, bet dabar Olivija jau turi daugiau draugų, tad kartais nueiname pasivaikščioti, pavakarieniauti, į žaidimų aikšteles.
Būna tikrai įvairiai. Seneliai taip pat dažnai būna su mumis – kai atvažiuoja, važiuojame į baseiną, į kiemą, sugalvojame įvairių pramogų. Olivijai labai pasisekė su seneliais, ji turi didelę meilę iš jų ir daugybę pramogų pas juos.“
„Ar nėra tos problemos, kad seneliai dabar jauni, visą laiką užsiėmę veiklomis ir jiems sunku rasti laiko?“ – pasidomėjo tinklalaidės vedėjas.
G. Vyšniauskaitė-Šutavičienė pasidalino, kad Olivija turi senelius tiek iš vyro, tiek iš jos pusės ir jie turi daug darbų, tačiau šiuo metu anūkei laiko randa daugiau.
„Vyro tėvai taip pat labai jaunatviški, bet turi daugiau laisvo laiko sau. Jie mėgsta ją pasiimti, sugalvoja daug pramogų, pavyzdžiui, jodinėjimą, po darželio nuveža į Belmontą, vaikšto per fontanus, maitina gyvūnus.
Gal sakyčiau, kad mūsų vaikui smagiau būti su seneliais nei su mumis namie, nes jie prigalvoja įvairių dalykų, o mes grįžtame pavargę po darbų ir tada nueiname į žaidimų aikštelę ir labai pykstame ant savęs su vyru, kodėl mes tokie pavargę“, – kalbėjo Gabija.
Moteris taip pat pridūrė, kad patiria iššūkių ir tarpusavyje su vyru:
„Mūsų vaikas mažas, turime jam skirti daug dėmesio ir manau, kad tie iššūkiai labiau kyla tarp mūsų, nes ne tai, kad kovojame, bet bandome dėti visas jėgas, kad užaugintume žmogų, tačiau tuo pačiu nepamestume savęs, savo darbų ir veiklų. Dabar kaip tik stengiamės išspręsti šią problemą.
Sunkiausia būti ir mama, ir žmona, ir moterimi, ir visur nori būti geriausia. Gaila, kai nukenčia bent viena iš tų trijų sričių. Žinai, kad nebus viskas tobulai, bet sunku kažką ir paaukoti. Nenori būti blogesnė versija – nei blogesnė žmona, nei blogesnė mama.
Mes su vyru tikrai stengiamės vienas kitam padėti. Jis verslininkas, nori darbuose būti geriausias, mes dažnai pakeičiame vienas kitą, dažniausiai nuvažiuojame atostogų, kad pabūtume visi kartu, bet šiaip visada arba vyksta pakeitimai, arba aš sakau, „tu važiuok, aš pasiliksiu su vaiku.“ Bet pas mus auklės niekada nebuvo, gal tai būtų sprendimas, tačiau mes norėjome būti su vaiku.“
Reikia rasti laiko santykių plėtrai
Išklausęs Gabijos problemą, Simonas paklausė psichologės, kaip visa tai išžongliruoti, nes po 18 metų vaikas išsikrausto, o tu lieki su ta pačia pora, kuri buvo prieš vaiką ir atrodo, kad žiūri ir nepažįsti to žmogaus?
Agota pripažino, kad žongliravimas neskamba labai lengvai ir kad tobulai pavyktų išžongliruoti, tai nelabai realistiškas lūkestis:
„Simonas pasakė gerą žodį – prioritetai. Kad ir kaip būtų liūdna kai kuriose situacijose, tuos prioritetus reikia susidėti. Kas man svarbiausia – ar darbas, šeima, ar hobiai. Mūsų gyvenime yra daug „kamuoliukų“ ir tada, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, reikia susidėlioti, kas bus svarbu po 10, 20 metų kalbant apie santykių išlaikymą.
Santykiai nesitęs, jei nieko nedarysime. Nesvarbu, ar kalbame apie santykius su vaiku, su partneriu, ar su draugais – jei mes nieko nedarome, tai nieko ir nebus. Svarbu atsiminti, kad santykiuose svarbu ne kiekybė, o kokybė.
Dažnas klausimas yra apie tai, kaip palaikyti ryšį su vaiku ir dažniausiai atsakymas būna, kad reikia rasti kokybiško laiko tiek su vaiku, tiek su partneriu, pasiskirstant, kas yra kokybiška. 20 minučių, kaip mes su tėvais juokaujame, nes 20 minučių dar realu rasti vienoje dienoje, be telefonų, be televizoriaus, kur žaidžiame, kalbamės, domimės vienas apie kitą. Nesvarbu, ar tai vaikas, ar partneris.“
Gabija tinklalaidės metu pasidalino, kad yra mačiusi pavyzdžių, kur mama nepaleidžia vaiko iš akių visiškai, bet ji mano, kad tokia nėra:
„Aš duodu didelę laisvę, nes man pačiai reikia laisvės ir nenoriu, kad ji būtų prilipusi prie manęs. Tai priklauso nuo žmogaus, čia ateina iš giliai, psichologiniai momentai – kaip mamas pačias augino. Aš, pavyzdžiui, save laikau labai panašią į tai, kaip mane mama augino, taip ir auginu savo dukrą.“
Gabija dalijosi savo patirtimi auginant 3,5 metų dukrą Oliviją, kalbėdama apie svarbų vaikų savarankiškumo ugdymą ir tėvų emocinę sveikatą. Pasak jos, savarankiškumo ugdymas prasideda nuo pačių mažiausių dalykų – sauskelnių nuėmimo, čiulptuko atsisakymo ir pereinant prie sudėtingesnių etapų, tokių kaip mokymas naudotis puoduku:
„Viskas vyksta palaipsniui, pagal jos raidą ir darželio rekomendacijas. Savarankiškumą bandom ugdyti, tačiau kartais ji dar prašo pagalbos, ypač kai reikia atlikti tam tikrus kasdienius veiksmus. Vis dėlto, ji jaučia, kad viską gali atlikti pati. Aš palaikau ją ir leidžiu atrasti savo kelią, nes svarbu, kad vaikas augtų laisvas ir pasitikintis savimi.“
Gabija taip pat pabrėžia tėvų poilsio svarbą: „Svarbiausia duoti mamoms ir tėčiams pailsėti, nes tik tada jie gali kokybiškai rūpintis savo vaikais ir gerai valdyti savo emocijas. Įsivaizduoju mamas, kurios kenčia nuo nemigos ir man būtų labai sunku su tuo susidoroti. Jei turėčiau dar ir kūdikį, neabejoju, kad turėčiau atsisakyti savo veiklos ir išgyventi bemieges naktis. Tai tikrai neįsivaizduoju.“
Gabija pažymi, kad poilsis tėvams yra būtinas, kad jų reakcijos į vaikų verksmus ar kitus iššūkius būtų ramesnės ir racionalesnės: „Kai esu pailsėjusi, tada galiu būti geresnė mama – daugiau kantrybės ir geresnė komunikacija. O poilsis taip pat padeda ir darbe, nes su gera nuotaika grįžus į kasdienybę, pasieki daugiau.“
Kalbėdama apie sudėtingus momentus, kai tėvams tenka susidurti su vaikų „ožių“ etapais, Gabija atvirai pasakoja apie savo patirtį: „Būna, kad pratrūkstu ir tada graužiu save. Jei esu pailsėjusi, galiu būti nuostabi – su gera nuotaika ir gražiu bendravimu, bet jei pavargstu, reakcija gali būti kita.“
Gabija dalijasi momentu, kai prieš kelias savaites prarado kantrybę ir pakėlė balsą ant Olivijos: „Po to ji man pasakė: „Mama, tu ant manęs rėki, nerėk ant manęs“. Tai man buvo labai skaudu ir aš pasijutau blogai. Pasakiau: „Tu man atleidi?“ ir ji atsakė: „Taip, mama, atleidžiu“. Mes susitaikėme, bet tai buvo pamoka.“
Pasak Gabijos, tokie momentai yra neišvengiama tėvystės dalis, tačiau ji stengiasi išmokti iš kiekvienos situacijos ir tobulinti savo reakcijas: „Tai buvo pamoka man, kad stengčiausi susivaldyti ir to daugiau nedaryti, nes jaučiuosi labai blogai, kai užrėkiu.“
Visą tinklalaidę galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
