Interviu metu su Žinių radijo laidos „Gyvenu ir spėju“ vedėja Olga Polevikova Z. Tomilinienė dalijasi savo gyvenimo patirtimi, kaip rasti pusiausvyrą tarp šeimos, darbo ir asmeninio laiko, nepasiduoti gyvenimo iššūkiams ir išlaikyti vidinę ramybę.
Gyvenimo šokis su penkiais vaikais
Vienas iš pagrindinių klausimų, kuris buvo užduotas Zitai – kaip jai pavyksta „šokti gyvenimą“ su penkiais vaikais? Atsakymas paprastas, tačiau kupinas gyvenimiškos išminties.
„Kai nori, viskas pavyksta“, – sako Zita. Ji atskleidžia, kad lengvas požiūris į gyvenimą padeda įveikti iššūkius, nesvarbu, kokie sunkumai kyla.
„Šokis arba lengvas požiūris į gyvenimą, nesvarbu, koks jis būtų sunkus, padeda išgyventi“, – teigia Zita.
Tokia gyvenimo filosofija jai padeda ne tik rūpintis šeima, bet ir rasti laiko sau – šokiams, kelionėms, poilsiui, kurie suteikia jėgų ir energijos.
Pasakodama apie gyvenimą su penkiais vaikais, Zita pabrėžia, kad augant šeimai, keičiasi požiūris į triukšmą ir kasdienį gyvenimą.
„Kol neturi vaikų, nesupranti, kaip tai yra. Vaikų keliamas triukšmas atrodo nepakeliamas, bet kai turi savo vaikų, jų garsai veikia kitaip – jie neerzina“, – sako ji.
Zita paaiškina, kad vaikai negimsta vienu metu, todėl palaipsniui pripranti prie jų triukšmo ir poreikių. Tai leidžia šeimos gyvenimui vystytis natūraliai ir be didelių stresų.
Skirtingos motinystės patirtys
Zita turi penkis vaikus – vyriausia dukra yra 18 metų, o mažiausiam sūnui – 2. Ji pasakoja, kaip gyvenimas keitėsi per metus ir kaip kiekviena motinystės patirtis skiriasi.
„Po trečio vaiko aš pailsėjau, daug keliavau, šokau, gyvenau savo malonumui. Po šios pertraukos galėjau su nauja energija grįžti prie motinystės“, – atvirauja Zita. Ši patirtis jai leido subalansuoti šeimos ir asmeninio gyvenimo poreikius.
Tačiau gyvenimas po skyrybų taip pat buvo išbandymas. Zita prisipažįsta, kad šis laikotarpis buvo sunkus, bet jis leido suburti naują šeimą ir pasitikėti savimi.
„Keli vaikai gimė, tada buvo skyrybos. Po to keletą metų reikėjo ištverti išbandymus, kol sukūriau naujus santykius ir atsirado dar du vaikai. Toks labai įvairiapusis gyvenimas“, – dalijasi savo patirtimi ji.
Vienas svarbiausių aspektų, kuriuos Zita stengiasi perduoti savo vaikams, yra savarankiškumas: „Aš auginu vaikus taip, kad nereiktų jų aptarnauti kaip tarnaitei. Vaikai turi būti savarankiški ir atsakingi už save.“
Zitos požiūriu, vaikai turi mokytis rūpintis savimi ir padėti kitiems. Pavyzdžiui, jos dešimtmetis sūnus pats pasigamina sau pusryčius, o penkiametis nori dalyvauti maisto ruošimo procese, todėl ji leidžia jam padėti, nors tai ir sulėtina darbą.
„Vaikas turi mokytis, kol domisi“, – pabrėžia Zita, aiškindama, kad tokie kasdieniai įgūdžiai vaikams suteikia pasitikėjimo savimi ir nepriklausomybės.
Be to, Zita pastebi, kad didelėje šeimoje vaikai vieni kitus padeda prižiūrėti, todėl jai atsiranda daugiau laiko sau.
„Kai vaikai vieni kitus prižiūri, man atsiranda daugiau laiko sau. Dabar, turėdama penkis vaikus, turiu daugiau laiko nei tada, kai turėjau tik du mažylius“, – atvirauja ji.
Rūpestis savimi
Zitos gyvenimo filosofijoje svarbus elementas yra rūpestis savimi. Ji pabrėžia, kad motina turi rūpintis savo fizine ir emocine sveikata, nes tai būtina, kad galėtų tinkamai rūpintis vaikais.
„Jeigu aš nesirūpinčiau savimi, būčiau pikta ir rėkčiau ant vaikų“, – atvirauja Zita. Ji reguliariai sportuoja, lanko masažus, o bent kartą per mėnesį leidžia sau pabėgti į kelionę ar festivalį, kad atsigaivintų nuo kasdienybės.
„Tas pabėgimas nuo kasdienybės mane atgaivina. Kai grįžtu, jaučiuosi pilna energijos ir vėl galiu visą mėnesį būti gera mama“, – sako ji.
Zita yra įsitikinusi, kad jei mama nesirūpins savimi, ji negalės tinkamai rūpintis nei vaikais, nei šeima: „Mama turi pirmiausia pasirūpinti savimi, kad galėtų tinkamai rūpintis vaikais ir vyru.“
Zitos požiūris į šeimą remiasi bendradarbiavimu ir natūraliais mainais. Ji pabrėžia, kad šeimoje vyrauja tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas.
„Vyresni mano vaikai dažnai prašo manęs pinigų, bet aš taip pat prašau jų pagalbos. Jei nori gauti tai, ko nori, turi padėti mamai, kai ji prašo“, – sako ji.
Zita stengiasi užtikrinti, kad šeimoje egzistuotų pusiausvyra tarp duodamo ir gaunamo, kad kiekvienas galėtų pasidžiaugti savarankiškumu ir abipuse pagalba.
Krizinio nėštumo centras – pagalba moterims
Zita taip pat vadovauja Krizinio nėštumo centrui, kurio veikla gimė iš asmeninės patirties. Ji pasakoja, kad išgyveno persileidimą, kuris buvo didelis smūgis ir pirmoji didelė krizė jos gyvenime. Tai ją privertė suvokti, kaip svarbu kalbėti apie nėštumo krizes ir suteikti pagalbą kitoms moterims.
„Kai pradėjau kalbėtis su draugėmis, pasirodė, kad daugelis jų taip pat buvo tai patyrusios. Klausiau: „Kodėl jūs man to nesakėte? Aš galvojau, kad jūs visos gyvenate idealų gyvenimą, o aš viena einu per šitą kančią“, – prisimena Zita. Ši patirtis jai parodė, kad apie nėštumo krizes reikia kalbėtis garsiai ir padėti moterims jaustis ne vienišoms.
Krizinio nėštumo centre moterims teikiama tiek psichologinė, tiek socialinė pagalba. Socialiniai darbuotojai padeda materialiai – suteikia viską, ko reikia kūdikiui: kraitelį, vežimėlį, lovytę, rūbus.
Taip pat jie turi terapines grupes nėščioms moterims ir moterims po gimdymo ar persileidimo. Centro veikla remiasi tarpusavio pagalba ir empatija, kuri padeda moterims įveikti sunkumus ir jaustis saugiai bei priimtoms.
Visą „Žinių radijo“laidą „Gyvenu ir spėju“ galite žiūrėti žemiau:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
