Senas namas dvelkiantis Žvėryno dvasia yra gražus pažiūrėti, tačiau dėl drėgmės, pelėsių ir sienų įtrūkių yra tarsi pasiligojęs. Tam, kad jį atgaivinti, izoliuoti ir apšildyti, visų pirma reikia atidengti pastato pamatus. Taip aplink namą atsiradę gilūs grioviai tampa metafora leidimuisi į vidinę gelmę sekant sava intuicija.
Parodos pavadinimas „Upė tekanti po upe“, nurodo į gelmių šaltinį, maitinantį paviršinius vandenis. K.G. Jungas šį reiškinį pakaitomis vadindavo tai kolektyvine pasąmone, tai objektyviąja psichika, tai psichoidine pasąmone, - turėdamas omeny sunkiausiai nusakomą kolektyvinės pasąmonės klodą. Būtent šioje vietoje, prasideda visi apreiškimai, stebuklai, fantazijos, įkvėpimai bei visokiausi stebuklingi išgijimai. Kiekviena parodos dalyvė atrado savitą būdą prisiliesti prie šios gelmių upės.
Tapytoja ir grafikė Danielė Streikutė pastelių, spalvotų pieštukų ir anglies pagalba leidžia išsilieti viduje glūdintiems vaizdiniams ant popieriaus. Sąžiningai, tiesiai, taip kaip yra, be cenzūros, be vertinimo, be racionalių paaiškinimų.Tai lyg tiesioginė pasąmonės transliacija leidžianti pažvelgti į savo šaknis. Kaip aplink pastatą reikia atkasti kelių metrų gylio griovius, kad izoliuoti ir apšildyti pamatus, pradžioje susiduriant su drėgme ir pelėsiais. Taip ir į pasąmonės gelmes pažvelgti nėra lengva, nes ten ne visada atrandame tai, ką norėtume apie save pamatyti. Šis žingsnis reikalauja drąsos, lyg pasakose, kai reikia pažvelgti drakonui tiesiai į akis.
Agnės Mataitytės išlipdytas iš molio natūralaus dydžio vilko skeletas glaudžiai siejasi su gaivališka kiemo atmosfera. Lyg būtų iškastas čia pat iš po namo pamatų. Tačiau jis gimė vedinas archetipinės istorijos apie senę renkančią vilko kaulus dykumoje, kol surenka visą skeletą, užkuria laužą ir iškėlusi rankas gieda giesmes, kol vilkas atgija. Toji senė tai gaivališka jėga gyvenanti pasąmonės gelmėje, kuri kitaip dar vadinama upe tekančia po upe. Kiekvienas iš pradžių esame tiktai saujelė kaulų, išbarstytų kur nors dykumoje. Ir mūsų darbas surankioti visa tai į krūvą. Tai ilgas ir kruopštus triūsas. Iki kol surenkame savo autentišką asmenybės skeletą, kitaip tariant karkasą, pagrindą ar pamatą.
Kasdienio savęs surinkimo temą per rankų darbą tyrinėja Simona Finkelšteinaitė. Parodoje menininkė eksponuoja „Flow of thoughts“ kolekcijos meditatyvius daugiasluoksnius, autorine technika kurtus paveikslus, taip pat moters gyvenimo ženklų tema kurtus piešinius. Parodoje taip pat eksponuojama iš medžiaginių kasų supinta instaliacija kuri susisuka į sūkurį viduryje kambario. Tai lyg sietuva- gilus lygumų upės ruožas. Simboliškai atspindintis iš visų dienos darbų, jausmų surinktą visumą, atrastą gelmę ir ramybę kasdienybės ritualuose, rankų darbuose. Sietuvose žiemoja žuvys- saugiose, giliausiose upės vietose. Taip pat autorė kviečia glaudžiai susėsti į jos supintą sietuvą ir klausytis dainų ar patiems jas giedoti jaukumu ir minkštumu dvelkiančioje atmosferoje.
Taip pat meditatyviai į ramybę įtraukia Dovilės Pakštienės darbai. Menininkės paveikslai primena tam tikrus ontologinius vaizdinius, kraštovaizdžius, peizažus. Piešiniuose vaizdai dažnai daugiasluoksniai, primenantys vizijas, ar ne iki galo išsakytas užuominas, nuojautas. Vaizdai popieriuje ryškėja lėtai, po gabalėlį, po sluoksnį… tarsi besisklaidant rūkui. Brūkšnelis, linija, tonas, stipresnis ar silpnesnis pieštuko paspaudimas — viskas čia svarbu. Kūrybos procesas reikalauja vis iš naujo sugrįžti, išbūti, pamatyti, kas nebuvo pastebėta anksčiau. Tai tarsi būties atspaudai menininkės viduje, kuriems išryškėti popieriuje reikia laiko. Autorės užduotis — ištraukti juos iš tamsos į šviesą, padaryti bent šiek tiek daugiau regimus.
Paroda vyks spalio 30 - 31 dienomis, bei lapkričio 6 - 7 d. nuo 11 iki 17 val. D. Poškos g. 43, Vilniuje. Savaitės eigoje vyksta renovacijos darbai, tad kiekvieną savaitgalį keičiasi kai kurių darbų ekspozicija.
