Ne veltui yra sakoma, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Būtent keturkojo draugo ir neteko B. Navickaitė.
„Būna, kad nuvysta gėlės, sugenda kompiuteris ar lūžta žaislai. Būna, kad susergam ir pasveikstam, arba ne... Būna lyja lietus, o mes kaip tik be skėčio, kad upės patvinsta ir būna, kad pabėga kaimyno ožka nugriaužti mūsų daržo. Aplink mus labai daug dalykų tiesiog BŪNA, už kuriuos mes pykstame, nors pykti nėra už ką. Ir aš pykstu. Pykstu ant Tavęs, kad neskaitant visų bėdų, dar Tu sugalvojai sirgti. Pykstu, kad laukei Monikutės prilipęs prie pilvo, o ji grįžusi verks neradusi Tavęs.
Pykstu, kad buvai per daug mums geras ir dabar turiu verkti. Nervuoja ašaros, nervuoja pyktis, nervuoji Tu IŠEIDAMAS. Už ką Tu mums buvai toks geras, kad dabar turiu verkti? PERGERAS, PERGRAŽUS, PERNUOŠIRDUS. Pykstu ir nenoriu įvertinti Tavęs pergerai, nes vengiu papildomų ašarų. Išeidamas neuždaryk durų. Aš Tave visada prisiminsiu“, – rašė B. Navickaitė.
