Laidoje „Pasikalbėkim“ žurnalistė Renata Šakalytė kalbino „TV pagalbos“ vedėją Gerdą Žemaitę. Pašnekovė paatviravo apie kovo 11 dieną duotą šaulio priesaiką ir sprendimą prisijungti prie šios sąjungos.
„Mintį ir norą prisijungti į šaulių sąjungos gretas aš turiu jau dvejus metus, kadangi prieš porą metų man teko savanoriauti karštojoje linijoje, o ten, dažnai šauliai prisijungia. Sutikau labai daug fainų ir šaunių žmonių, kurie jau yra šaulių sąjungos nariai. Jau tada gavau pasiūlymą prisijungti prie jų ir nusprendžiau, kad tai padaryti labai noriu.
Tačiau tą kartą mane labai pristabdė tai, kad esu labai užimtas žmogus. Ir kai man atsiuntė sąrašą visų dokumentų, kuriuos reikia pristatyti, suabejojau. Tačiau visai neseniai šį pasiūlymą man priminė viena moteris. Nekilo jokių abejonių – prisiminiau savo didžiulį norą, o ir laikotarpis buvo toks, kada norėjosi kažko imtis. Kai imi ir darai, viskas labai gerai ir greitai gaunasi – praktiškai per vieną dieną surinkau visus reikiamus dokumentus, pažymas tam, kad spėčiau kovo 11 dieną duoti priesaiką“, – šypteli G. Žemaitė.
Iškilmingoje kovo 11-osios ceremonijoje ištarusi svarbius žodžius moteris sako itin sureikšminusi. „Emocija buvo didinga, jaučiau didelę svarbą. Tu jauti didžiulę atsakomybę už žodžius, kuriuos tari, nes duodi pažadą savo valstybei. Tai labai svarbi akimirka – puikiai supratau, kad už tuos žodžius, kuriuos dabar sakau, būsiu atsakinga visą gyvenimą. Tam buvau pasirengus. Prieš priesaiką labai jaudinausi, ašarą braukiau, pagalvojau ir apie tai, kad mano senelis, kuris buvo ilgametis šaulys, būdamas danguje mato ir be galo manimi didžiuojasi“, – tikina ji.
Tragiška šeimos lemtis
Prabilusi apie senelį, kuris iš šio pasaulio iškeliavo prieš dvejus metus, pati pašnekovė teigia tęsianti jo pradėtą žygdarbį.
„Šeimoje nėra daugiau šaulių. Bet apskritai mūsų šeima labai mylinti savo tėvynę, patriotinė. Turbūt senelis meilę tėvynei ir įskiepijo mums. Mūsų šeimą yra palietę skaudūs praeities įvykiai – senelius iš abiejų pusių buvo ištrėmę į Sibirą. Ko gero genuose užkoduota meilė tėvynei“, – užsimena „TV pagalbos“ vedėja.
Tęsdama savo pasakojimą, G. Žemaitė užsimena, kad senelis nuo pat mažens turėjo augti vienas – tik per stebuklą išsigelbėjo nuo tragiškos lemties ir gyvenimo tremtyje.
„Jo tėvai buvo ištremti, kai jam buvo vos 7-eri. Jis spėjo pasislėpti kluone po šienu – tiksliau jo mama jį įspėjo, kad kariai atvažiavo jų išvežti į Jakutską. Kariai jų nerado, tačiau tėvai buvo ištremti. Jis liko tame kaime gyventi, o jo broliai, kadangi buvo vyresni, tapo partizanais. jam teko eiti glaustis pas ponus, padėti ūkio darbuose, kol jam suėjo 16 metų. Tada jis nutarė vykti į Jakutską ieškoti savo tėvų. Jis pats su draugu, nemokėdami rusų kalbos keliavo traukiniu ir rado tėvus gyvus“, – apie senelio kelionę pasakoja moteris.
Tuo metu prasidėjęs partizaninis karas, trukęs devynerius metus, į miškus įtraukė ir Gerdos senelio artimuosius. Kovose už tėvynę tuo metu 17-metis senelio brolis žuvo, palikdamas skaudulį širdyje savo šeimai. „Mano seneliui pavyko rasti tėvus ir Jakutske jie pragyveno dar 10 metų – į Lietuvą kartu grįžo tik 1958 m. Dabar tuo labai sunku patikėti. Kai aš suaugau, mano senelis neverkdamas negalėjo pasakoti šių istorijų – tokios skausmingos jos buvo. Ta istorija labai sukrečianti“, – pasakoja moteris.
Geri darbai užkrečia
Prabilusi apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą, kuris, Jungtinių tautų duomenimis, nusinešė jau daugiau 14 tūkstančių gyvybių, moteris skatina prie pagalbos prisidėti visus. Jei ne finansiškai, tai bent geru žodžiu.
„Keista, kad vis dar yra žmonių, manančių, kad ukrainiečiai susitvarkys patys. Tarsi yra nuomonė, kad turėtume žiūrėti tik į savus žmones ir padėti čia gyvenantiems skurdžiai. Bet aš manau, kad mes patys turime suvokti, kas yra karas ir kad tai yra baisu. Kiekvienas turim daryti viską, ką galime – ar aukoti labdarai, ar priimti žmones, bėgančius nuo karo baisumų, į savo namus. Visada reikėtų pamatyti save toje vietoje“, – sako ji.
Pačios moters prisijungimas prie šaulių socialiniuose tinkluose sukėlė ne tik susižavėjimą, bet ir didžiulę kritikos bangą, neva moteris bando susirinkti tik populiarumo taškų. Tokiems komentatoriams Gerda Žemaitė rado ką atsakyti:
„Nesinori įtikinėti žmonių. Kiekvienas mes elgiamės taip, kaip mums atrodo teisinga. Šitą žingsnį priėmiau kur kas seniau – jau seniai norėjau įsilieti į šaulių sąjungos gretas. Skeptikų visada buvo ir bus, bet aš viską, ką darau, darau nuoširdžiai. Daugelį dalykų aš darau tyliai ir nedemonstruoju, o visi juk labai mėgsta kritikuoti. Geruose darbuose aš tikrai nematau jokios gėdos, kad mes turėtume apie juos nekalbėti. Geri darbai yra užkrečiami.
Kas gali, tas padeda, o kas negali – gali tiesiog gerą žodį pasakyti, pasidalinti informacija. Mes tik visi kartu esame jėga ir galime padaryti labai labai daug. Visada bus tų, kurie sėdi ant sofutės ir tik rašo piktus komentarus patys nepajudindami nė piršto – galėtų tie žmonės patylėti ir nekeikti kitų. Nors dabar labai populiaru visur minėti žodžio laisvę, kažkodėl labai daug kas pamiršta, kad už kiekvieną savo žodį reikia atsakyti.“
Baisu matyti vaizdus
Paklausta, kaip karas paveikė ją kaip mamą, laidų vedėja sako besistengianti mažiau žiūrėti į žiaurius vaizdus, kurie ją itin sukrečia.
„Neįsivaizduoju, kurios motinos nepaveikia tie vaizdai, kai sušaudomi vaikai, šeimos automobilyje. Yra baisu matyti tuos vaizdus ir suvokti, kad viskas vyksta čia ir dabar. Negaliu net įsivaizduoti, ką tenka iškęsti tėvams, mamoms, vaikams, kurių tėvai žuvo. Tuo pačiu keista, kad po postais padėti ukrainiečių vaikams nesprogdinant fejerverkų, nes jie bijo garso, matyti komentarus, kad „gal dar oro uostą uždarykime“. Sunku suvokti žmonių abejingumą, kai prašymas toks paprastas“, – su ašaromis akyse sako ji.
Karui įpusėjant jau trečiąjį mėnesį, toliau ukrainiečiams reikalinga humanitarinė pagalbą, kurią galime suteikti kiekvienas. Pašnekovė ragina nepamiršti ir toliau daryti gerus darbus – tik jie padės karo siaubiamos šalies žmonėms.
„Bėga laikas, ir, regis, žmonės pripranta prie karo. Pripranta prie garsų, prie fakto, kad jiems reikia bėgti ir slėptis, vėliau grįžti namo, pavalgyti ir vėl slėptis. Visi šiek tiek apsiprato. Bet aš labai skatinčiau nepamiršti, kas vyksta aplinkui. Karininkai juk nesako, kad viskas, pavargau ir eisiu pailsėsiu. Karas nesibaigė, todėl turime nesustoti ir nepamišti, kas vyksta“, – taria ji.
Pačios Gerdos pavyzdys, kad įsisenėjęs stereotipas, jog moteris su ginklu rankose nepageidaujama, rodo, kad yra atvirkščiai. Į jos sprendimą prisijungti prie šaulių puikiai reagavo ne tik ją palaikanti šeima, bet ir bendra šaulių sąjunga.
„Tikrai nepasijuoks ir keistai nežiūrės. Mes matome, kiek yra moterų, kurios padeda Ukrainoje karo lauke. Jos padeda kuo tik gali. Ir net vyresnio amžiaus moterys gamina Molotovo kokteilius. Moteris vis vien yra naudinga bet kokioje situacijoje. Manau, kad ir kitoks moterų mąstymas gali būti labai didelė nauda, todėl tikrai nedvejokite – tikrai čia ne tik vyrai yra. Moterų kariniuose kursuose tik daugėja ir ši veikla ne tik vyrams“, – tikina pašnekovė.
Ji užsiminė ir apie tai, kaip į naujieną reagavo ir jos šeima. „Mano vyras sureagavo labai puikiai – iš jo, ir iš sūnaus jaučiau labai didelį palaikymą. Atrodo, kad duodi priesaiką ir iškart tapsi šaule. Tai neapsiriboja tik priesaikos davimu – pirmiausia turi išklausyti bazinį kursą, lankyti užsiėmimus, kurie trunka po kelias valandas. Reikia mokėti ir išrinkti, surinkti kovinį ginklą, vykdyti tam tikras komandas. Galvojau, kad bus lengviau, bet vienas tas šautuvas sveria daugiau nei 5 kilogramus, yra metro ilgio. Vien tik jį išlaikyti yra reikalų. Visas bazinis kursas yra labai įdomus ir naudingas ir manau, kad jį reikėtų pereiti kiekvienam civiliui“, – įspūdžiais dalijasi ji.
Pašnekovė teigia, kad karo atveju ji niekur nebėgs iš šalies. „Su vyru esame kalbėję, kad nutikus karo atvejui mes tikrai niekur nebėgtume iš Lietuvos. Nors turiu draugų, kurie jau šiai dienai yra palikę Lietuvą iš tos baimės, kad čia gali kilti neramumai. Mes galvojame, kaip liksime čia ir padėsime savo šaliai. Turbūt visi norime, kad mūsų šeima ir vaikai gyventų laisvoje šalyje ir manau, kad tai yra svarbiausia.“
Visą interviu su Gerda Žemaite žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
„Pasikalbėkim“ – tai tv3.lt laida, kurioje žinomi ir įdomūs Lietuvos žmonės dalinasi savo kasdienybės akimirkomis. Dėl ko jie liūdi, džiaugiasi, ką naujo atranda ir kuo gyvena.
„Pasikalbėkim“ žiūrėkite kiekvieną sekmadienį 19 val. portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play. Laidą rasite ir TV3 televizijos „Facebook“ paskyroje.
