Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, ji su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais atvirai dalijasi tuo, kas išliko atmintyje ir kaip ši patirtis ją paveikė.
„Toks preciziškumas visų darbuotojų – iki pat sekundžių suskaičiuotas laikas, kas kur eina“, – prisimena ji, kalbėdama apie įspūdingą „Eurovizijos“ organizaciją. Tai ne tik scena ir dainos – tai tarsi milžiniškas laikrodis, kuriame kiekvienas elementas turi savo vietą.
Nepaisant visos tvarkos, pasitaiko ir netikėtumų. „Buvo surepetuota, kad kamera ant scenos bus, o jos nebuvo“, – šypteli ji, primindama, kad net tobuloje sistemoje lieka vietos žmogiškiems momentams.
Kalbėdama apie tai, ką išsinešė iš „Eurovizijos“, atlikėja pastebi, jog koncertas Danijoje savo esme ne taip jau labai ir skyrėsi nuo pasirodymų Lietuvoje.
„Koncertas Kopenhagoje mažai kuo skiriasi nuo koncerto Lietuvoje, išskyrus, kad ten daug spalvotų vėliavų – valstybių yra skirtingų, o pas mus Lietuvoje nėra“, – sako ji.
Vilija Matačiūnaitė pasakė, kaip vertina „Katarsis“ pasirodymą
Paklausta, ar yra kažkas, dėl ko gailisi, Vilija neslepia: „Gailiuosi, kad ruošdamasi atstovavimui aš nepastovėjau už save ten, kur turėjau savo nuomonę. Turbūt turėjau griežčiau išreikšti ir pakovoti už tai, kuo aš tikiu.“ Šie žodžiai – vertinga pamoka būsimiems dalyviams.
O kaip ji vertina 2025-ųjų metų Lietuvos atstovus – grupę „Katarsis“? Vilija prisipažįsta šiais metais „Eurovizijos“ aktyviai nesekanti. Tačiau kažkiek informacijos visgi pasiekė: „Mačiau tik tiek, kiek buvau interviu būdu apklausiama dėl kažkokių dalykų. Tai Estiją žinau, atsimenu, ir tiek žinių. Ir Lietuva, aišku.“
Kalbėdama apie „Katarsis“ pasirodymą, ji prisipažįsta, kad daina jai pasirodė gana melancholiška:
„Toks kūrinys pasirodė mano būdui kiek liūdnokas. Galbūt aš išgirdau jį netinkamos nuotaikos, gal jam reikia nusiteikimo.“
Vis dėlto Vilija pagiria grupės autentiškumą ir brandą: „Faina – jaunimas gražiai viską atlieka, daro, turi savo stilių, savo autentiškumą. Nežinau, ar tai tas lietuviškas autentiškumas, bet turbūt gali būti. Visokie esam – ir to melancholiškumo mumyse yra.“
Šios mintys atskleidžia gilesnį supratimą apie tai, kad „lietuviškas identitetas“ scenoje gali būti ne tik veržlus, bet ir subtiliai liūdnas – ir tai taip pat verta parodyti pasauliui.
Paklausta, kokį patarimą duotų „Katarsis“, kuriems tai pirmasis kartas tokio masto scenoje, Vilija atsako iš širdies:
„Tiesiog pasimėgauti, pasidžiaugti, pasidaryti sau šventę, kad jeigu kartais pavyks kitaip negu tikimasi, kad tai būtų bent smagus dalykas, kurį bus gera prisiminti.“
Tokie žodžiai – ne iš knygos, o iš patirties. Iš žmogaus, kuris pats stovėjo toje scenoje, jautė jos spaudimą ir žavesį. Ir kuris dabar supranta – svarbiausia ne tai, kiek taškų surinksi, o ką išsineši su savimi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
