Nors 2015-aisiais Baltarusija ir vedė derybas, kuriomis siekė pabaigti konfliktą rytų Europoje, dabar ši šalis padeda Rusijai pulti ukrainiečius. Šitaip Lukašenka tarsi be kovos atidavė savo šalies suverenitetą Rusijai.
Minskas iki pat 2020-ųjų akylai saugojo savo nepriklausomybę tarptautinės politikos prasme. Ši nepriklausomybė neturėjo jokių išimčių Rusijai – šalies kariuomenė į Baltarusiją įleista nebuvo. Viskas pasikeitė po tais metais įvykusių suvaidintų rinkimų, kuriuose prezidentu vėl pasiskelbė A. Lukašenka.
Prasidėjus didžiausiai krizei per jo daugiau nei 25-erius valdymo metus, A. Lukašenka dar garsiau ėmė spjaudytis NATO priešiška retorika. Pastaroji – ypač artima Putino režimui. Tai tapo puikia proga Kremliui pasinaudoti Baltarusijos silpnumo akimirka – Putinas Lukašenkai pasiūlė savo gelbstinčią ranką.
Artimų santykių užuomazgos
Žlungant Sovietų Sąjungai, daug baltarusių visai nenorėjo matyti jos kritimo – paskutinių poros dešimtmečių atneštas stabilumas jiems labai patiko. Būtent todėl dar prieš Lukašenkai ateinant į prezidento postą 1994-aisiais, šalis jau turėjo artimą ekonominį ir politinį santykį su Rusija.
Lukašenka greitai suprato, kad ekonominė integracija su Rusija – geras žingsnis. 1999-aisiais abi šalys pasirašė sutartį, kuria įtvirtino savo sąjungą. Tai nereiškė visiško susijungimo – abi šalys išlaikė savo suverenitetą, o bendros valiutos, mokesčių ir gynybos svajonės taip ir neišsipildė. Visgi, keletą institucijų jos dalijasi jau daugiau nei dvidešimt metų.
Nors asmeniniai santykiai tarp A. Lukašenkos ir V. Putino nebuvo labai geri, Baltarusijai ekonominis sutarimas tarp šalių naudingas – dalis Minsko ir Lukašenkos politinės galios ir ateina iš lėtai augančio ekonominio stabilumo, kurio didelė dalis – Rusijos teikiama pigi nafta ir dujos.
Krymo okupacija ir Lukašenkos rinkimų spektaklis
Nors Rusijos ir Baltarusijos santykiai jau ilgą laiką buvo glaudūs, Putino režimui pradėjus Krymo aneksiją, Lukašenka šių veiksmų pripažinti neskubėjo. 2014-aisiais Baltarusija ėmė nusisukti nuo Rusijos ir atsigręžti į vakarus.
2020-ųjų pradžioje šių dviejų šalių santykiai buvo ypač šalti. Tačiau po paskutinio rinkimų spektaklio Baltarusija ir vėl buvo priversta vėl bėgti ieškotis prieglobsčio po Kremliaus sparneliu. 2021-ųjų lapkritį šalys sutarė dėl ekonominės integracijos programos.
Tiesa, pačių vyrų santykiai niekada nebuvo šilti – iš Putino ir Lukašenkos kūno kalbos garsiojo susitikimo metu vis dar šaiposi viso pasaulio internautai. Tūkstančiuose po internetą pasklidusių „memų“ aiškiai matoma, jog Putinas yra žymiai labiau pasitikintis savimi ir „dominuojantis“ situacijoje.
V. Putinas puikiai žino, kad A. Lukašenka negali jam pasipriešinti – jis yra silpnas, o jo šaliai ekonomiškai gyvybiškai svarbus bendradarbiavimas su Rusija. Lukašenka nebegali iš Putino reikalauti lygybe pagrįstų santykių.
Rusijos siunta į Minską – 32 reporteriai
Kalbant apie Lukašenkos ir Putino santykius, sunku nepaminėti ir rusiškos žiniasklaidos vaidmens. Prasidėjus protestams po paskutinių rinkimų Baltarusijoje, ši tapo vienu iš įrankių, kurių pagalbos Lukašenka pasiprašė siekdamas valdyti kilusią krizę. Šių žurnalistų diktatoriui prireikė po to, kai baltarusiai žurnalistai vienas po kito atsisakė dirbti.
Televizijos „Russia Today“ Margarita Simonyan taip pat vadovauja ir kitai žiniasklaidos priemonei – „Sputnik“. M. Simonian iš Lukašenkos paėmė pirmąjį interviu po 2020 metų rugpjūtį vykusių rinkimų. Pastarasis užtruko beveik dvi valandas.
„Russia Today“ tuo metu į Minską išsiuntė net 32 reporterius, pirmi jų mieste pasirodė dar rugpjūčio pabaigoje. „Jie buvo pasamdyti, kad užkištų skylę, likusią po to, kai iš darbų išėjo visi vietiniai ekspertai“, – sakė Vokietijos Brėmėno universiteto profesorius Nikolajus Mitroškinas.
Baltarusiai kaip mat pastebėjo pokyti savo televizorių ekranuose. Išaugo neapykantos kiekis, maža to, reporteriai ėmė Baltarusiją vadinti rusišku šio žodžio atitikmeniu, o į Lukašenką ėmė kreiptis...žodžiu „Batka“ (tėtušis).
