Nuo kelionių dienoraščių su influenceriais iki gilių tiriamųjų istorijų – Baltijos žiūrovai atranda faktais paremtus pasakojimus iš naujo. „Go3“ turinio vadovas Justinas Docka dalijasi įžvalgomis apie šį renesansą – ir tai, ko dar trūksta bendrame regiono dokumentikos paveiksle:
Sakykite, ar dokumentika šiuo metu išgyvena savotišką renesansą?
„Tikrai taip. Dokumentikos žanras išgyvena renesansą, kuris pasireiškia formatų ir subžanrų įvairove. Nors žmonės dažnai dokumentiką sieja su „senamadišku“ stiliumi – tradiciniais pasakojimais apie istoriją – šiandienos kūriniai yra kur kas dinamiškesni. Dauguma jų apima įvykius iš pastarųjų 20 metų ir jungia žurnalistinį pasakojimą su kūrybiniais formatais.“
Kokie dokumentikos tipai šiuo metu populiariausi?
„Kelionių dokumentika ir kūriniai su žanrų maišymo elementais įgauna pagreitį. Jų stiprybė – universalios, faktų gausa pasižyminčios istorijos, kurios rezonuoja ir už valstybių ribų. Įtaigi dokumentika, sukurta Lietuvoje, lengvai randa auditoriją Latvijoje ar net Estijoje.“
Kodėl dokumentika lengviau „keliauja“ nei pramoginiai serialai?
„Todėl, kad faktinis turinys yra universaliai suprantamas – ypač jeigu laikomasi faktų ir vengiama perteklinio subjektyvumo. Net dokumentikos apie išties vietinius įvykius sulaukia sėkmės. Jei dokumentika turi stiprią, atpažįstamą istoriją, ji gali peržengti kultūrines ribas.
Pavyzdžiui, dokumentika apie griežčiausią Estijos kalėjimą, vieną žiauriausių Europoje, buvo puikiai įvertinta tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje. Žiūrovus traukia vietinės istorijos apie pasaulines temas, ypač jei šios jau populiarios tarptautiniu mastu. Dalis mūsų sėkmės – gebėjimas sekti, kas populiaru už Baltijos ribų, ir rasti būdų papasakoti tas istorijas vietiniam žiūrovui – tai mums puikiai sekasi (šypsosi).“
Dokumentika yra svarbi „Go3“ originalaus turinio dalis. Gal galite pasidalinti skaičiais?
„Žinoma. Šiuo metu „Go3“ televizija turi apie 20 grynai dokumentikos kūrinių ir daugiau nei 30, kuriuose dokumentika yra subžanras. Vien 2024 m. sukūrėme 8 naujas dokumentikas, kurios sudarė apie 10 proc. mūsų originalaus turinio. Šis žanras nuosekliai auga tiek apimtimi, tiek auditorijos įsitraukimu.“
Minėjote subžanrus. Kaip dokumentika maišoma su kitais formatais?
„Vienas stipriausių subžanrų – kelionių dokumentika. Tačiau vietoj tradicinių pažintinių laidų mes orientuojamės į asmenines keliones – pavyzdžiui, Latvijos influenceriai keliauja po Afriką ar Pietų Ameriką.
Šios istorijos perteikiamos per asmeninę prizmę ir papildomai siūlo netikėtus kultūrinius susidūrimus. Tai ne tiesiog atostogos – dokumentinis kampas atsiranda per autentiškus kontaktus su vietinėmis kultūromis.
Kitas pavyzdys – pažinčių realybės šou, kuriuos praturtiname dokumentiniais elementais, pavyzdžiui, istoriniais kontekstais filmuojant Graikijos salose. Tai būdas suteikti pramoginiam turiniui gilumo ir autentiškumo.“
Nepaisant tarptautinio patrauklumo, kiekviena Baltijos šalis turi savus prioritetus. Kokius skirtumus pastebite auditorijų skonyje?
„Skirtumai labai aiškūs. Lietuvoje ir Latvijoje stipriausios istorijos dažniausiai sukasi apie įtaigius veikėjus, o ne vietas. Šiose šalyse emocinės žmonių kelionės yra tai, kas lemia sėkmę – tiek kelionių, tiek žurnalistinės dokumentikos formatuose. Estai, pavyzdžiui, puikiai moka anglų kalbą ir yra įpratę prie aukštos kokybės tarptautinio turinio, todėl iš dokumentikos tikisi daugiau faktinio gilumo. Tai didžiausias skirtumas tarp Estijos ir kitų dviejų Baltijos rinkų.“
Ar yra skirtumų tarp Lietuvos ir Latvijos žiūrovų?
„Taip, bet jie mažesni nei tarp Estijos ir kaimynių. Latvijos žiūrovai labiau įpratę prie dokumentikos, ypač kelionių turinio – šie dažnai patenka į Latvijos TOP 20. Latvių žiūrovai yra nuotykių ieškotojai, atviri naujoms vietoms per dokumentiką.
Lietuvoje kelionių dokumentika dar nepasiekė tokio populiarumo – galbūt reikia rasti tinkamą pateikimą. Įdomu tai, kad net Estijoje kelionių dokumentika nuolat patenka į TOP 10. Tuo tarpu Lietuvos auditorija labiau įsitraukusi į vietines kriminalines istorijas ir aktualijas. Geras pavyzdys – dokumentika apie Černobylio AE, kuri sulaukė didelio susidomėjimo mūsų šalyje dėl aktualumo ir artumo, nors ją kūrė jungtinė latvių ir ukrainiečių komanda.“
Gal galite paminėti dokumentikas, kurios sulaukė sėkmės visose Baltijos šalyse?
„Žinoma. Jau minėjau dokumentiką apie Estijos kalėjimą bei kitą didelį hitą – „Černobylis 2022: Invazija“, Latvijos ir Ukrainos bendra produkciją, nagrinėjančią Rusijos okupaciją Černobylio zonoje. Tai buvo ir dokumentinis filmas, ir mini serialas, kuris tapo žiūrimiausiu visose Baltijos šalyse.
Kitas išskirtinis pavyzdys – „Etiopija: Genčių paslaptys“, sukurtas Latvijoje – turbūt aukščiausios kokybės dokumentika Baltijos šalyse. Ji objektyviai pristatė mažai pažįstamą kultūrą, o jos unikalumas pritraukė žiūrovus visose trijose šalyse.“
Ar yra dokumentikos subžanrų, kurių dar nėra pakankamai „Go3“ ar apskritai Baltijos šalyse?
„Taip, net keli. Didžiausia spraga šiuo metu – kriminalinės dokumentikos su rekonstrukcijomis, kur tikri įvykiai atkuriami. Šis formatas labai populiarus pasaulyje, bet reikalauja aukštos gamybos kokybės ir yra itin brangus, todėl Baltijos šalyse jį sunku įgyvendinti. Vis dėlto šiuo metu Lietuvoje kuriame tokį projektą, ir manau, kad jis pristatys šį žanrą vietiniam žiūrovui.
Kita spraga – dokumentika apie realias gyvenimo istorijas ir aktualijas. Puikus pavyzdys – „Tobulas kūnas“, sukurtas Estijoje, nagrinėjantis nutukimą ir vaistų, tokių kaip Ozempic, populiarėjimą. Jis buvo labai sėkmingas Estijoje ir gerai priimtas visame regione. Tokias dokumentikas sudėtinga kurti dėl teisinių ir etinių aspektų, bet jų paklausa – milžiniška.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
