„Stebėdamas auklėtinius, dalyvavusius Vilniaus karate lygoje ir bendroje komandinėje įskaitoje užėmusius pirmąją vietą, prisiminiau savo nueitą kelią bei buvusius pasirinkimus. Dabar aiškiai žinau – tėvai sudėliojo man gyvenimą.
Jei ne jie ir karate mokytojas, nė neįsivaizduoju, kuo būčiau“, – atvirai pripažįsta pašnekovas. Jis sakė puikiai suprantąs jaunus sportininkus, kuriems reikia didelės motyvacijos ir ryžto norint pasiekti gerų rezultatų ir jais didžiuotis.
„Klube turime metodiką, kai auklėtinius paruošti varžyboms. Ją palaiko ir tėvai, norintys, kad vaikai lankytų treniruotes, būtų atkaklūs, siektų pergalių“, – sako čempionu tapusio klubo vedlys.
D.Petrikauskas patikslina – Vilniaus karate lygoje dalyvavo 27 klubai iš visos Lietuvos, kuriuos atstovavo 640 sportininkų.
Treneris neabejoja – vaikams pasiekimai yra svarbūs, bet dar reikšmingesnis yra artimųjų palaikymas, rašoma pranešime spaudai.
„Ne visos dienos būna sėkmingos, todėl žengiantiems sporto keliu reikia patiems rasti savo stiprybės raktą. Ir tai, kad jie bet kokiu atveju sulaukia gerų žodžių iš aplinkinių, tampa itin reikšminga aplinkybe“, – sako D. Petrikauskas.
Argumentas – motociklas
Akmenės rajone gyvenęs pašnekovas devynerių pradėjo lankyti ir futbolo, ir karate treniruotes. Jis neslepia – atstovauti komandinį sportą buvo linksmiau, nes tiek dėl pergalės, tiek dėl pralaimėjimo atsakomybę tekdavo prisiimti ne vienam, o rezultatas 0 : 8 atstovaujamo klubo nenaudai liūdesio nesukeldavo.
„Futbole turėjau daugiau laisvės ir būrį draugų, o karate kovose buvau vienas. Į treniruotes reikėdavo ilgai važiuoti, jose vyravo rimtis ir susikaupimas, be galimybės pajuokauti, pasimuliuoti ar prisidengti komandos bendražygiu. Kai atėjo laikas rinktis, tėvai labai ragino tęsti karate karjerą, išsakė daugybę argumentų, nors mano vidus linko kitur“, – prisiminė D.Petrikauskas.
Būtent artimiausi jam žmonės pastebėjo, jog individualiame sporte Darius turi reikšmingų pasiekimų – ant tatamio vaikinas retai kada patirdavo pralaimėjimą, nors tylių ašarų to siekiant pasitaikydavo.
Apie D. Petrikauską dažnai rašydavo spauda, namuose buvo apstu medalių, jį kviesdavo į geriausiųjų rinktinę.
Kad sustiprintų norą tęsti karate karjerą, Petrikauskai atžalai žadėjo išpildyti ir jo svajonę – nupirkti motociklą, kurį jis galėtų vairuoti nuo šešiolikos metų.
Karate sportas suteikė disciplinos
„Buvau guvus vaikis, kurio visur pilna. Karate mano kasdienybei suteikė disciplinos, todėl tėvai tikėjo, kad šis sportas man padės nepasiklysti.
Dabar žinau – jei išbūni jame, sustiprini savo charakterį. Anksti išmoksti planuoti laiką, drausmės, prisiimti atsakomybę, susidraugauti su iššūkiais ir nesėkmėmis, veikti vienas ir už save, nepalūžti. Vertinu ir komandinį sportą, bet individualus ugdo papildomas savybes bei suteikia kitokias galimybes.
Kai dukrytė rinksis, ką sportuoti, tikrai stengsiuos jai patarti bei nukreipti į tą sritį, kur ji bus atsakinga tik už savo veiksmus“, – sako mažylės, kuriai netrukus sukaks vieneri, tėtis. Nors karate treniruotes jis prisimena lyg karinę stovyklą, tai D. Petrikauską išmokė daugelio dalykų.
Varžytis mėgęs sportininkas pasakoja, jog į tatamį nukreiptos šviesos ir žvilgsniai suteikė vidinės stiprybės nebijoti savo sprendimo.
„Su tėvais, kurie dabar gyvena netoli mūsų Vilniuje, prisimename įvairias istorijas, susijusias su sportu. Jų buvo visokių. Netgi tokių, kurios panašiai kartojasi ir auklėtinių šeimose.
Tikiu, kad pasirinkę karate, jie nesuklydo ir ateityje, kaip aš dabar, dėkos savo artimiesiems už suteiktas galimybes“, – sako D. Petrikauskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
