Ir kalba eina ne tik apie savas atžalas, kurių Gintarė susilaukė su kompozitoriumi, muzikos prodiuseriu Vytautu Bikumi. Vaikų jos kasdienybėje yra kur kas daugiau, mat moteris vadovauja savo pačios įkurtai šokių ir dainavimo studijai „AMBER Vaikai“.
Nors ši veikla į G. Valaitytės-Bikuvienės gyvenimą atėjo dar prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, tapus mama studijos duris ji nusprendė užverti ir net šešerius metus visą save atidavė motinystei. Tačiau praėjusį rudenį Gintarė vertė naują lapą – ne tik sugrįžo prie mylimos veiklos, bet ir įtraukė į ją vyrą.
Apie jaudinantį etapą G. Valaitytė-Bikuvienė ir papasakojo naujienų portalui tv3.lt. Atvirame interviu moteris prakalbo apie savo tikrąjį pašaukimą, augančius vaikus, prisiminė laikus scenoje ir pasakė, kodėl „AMBER Vaikai“ jai – tarsi šviežio oro gūsis.
Gintare, po ne vienerių metų motinystės atostogų, jei tik galima jas taip pavadinti, sugrįžote į darbus. Ar jau pripratote prie naujos kasdienybės?
Man tai – bėgimo etapas, kurį aš buvau stipriai primiršusi. Atrodo, kad ryte atsikėlusi su visa šeima pradedu bėgti, sustoju tik vėlai vakare, o vaikams užmigus pagalvoju – oho, kokia buvo dienelė. Negaliu sakyti, kad esu apsikrovusi darbais, bet aš buvau įpratusi būti namuose su vaikais, o dabar prie visa to prisidėjo studijos reikalai.
Taigi, prisipažinsiu, kol kas nespėju. Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie sakydavo, kad paroje jiems trūksta laiko. Bet dabar ir pati džiaugčiausi, jei jo būtų bent keliomis valandomis daugiau.
Nors rudenį sugrįžote prie studijos vairo ir pedagogės darbo, „AMBER Vaikų“ istorija prasidėjo gerokai anksčiau, tiesa?
Taip, iš pradžių tai buvo mano vardo studija Klaipėdoje, kur studijavau choreografiją. Vėliau ištekėjau, persikėliau gyventi į Vilnių, čia atidariau studiją net dvejose vietose. Išėjusi motinystės atostogų šią veiklą vis dar tęsiau, bet tik su šokiais. Taip gyvenau iki tol, kol gimė mūsų antrasis vaikas.
Atsiradus Žemynai viską sustabdžiau, pasitraukiau, tad ir studijos nebeliko. Po šešerių metų motinystės pertraukos šį rudenį sugrįžome šiek tiek pasikeitę – tapome šokių ir dainavimo studija, prie ko stipriai prisidėjo vyras Vytautas.
O kaip kilo mintis į šią veiklą įtraukti ir vyrą, gal jis pats ėmėsi iniciatyvos?
Auginant vaikus pati nuolat buvau su jais namuose, vis klausydavomės vaikiškų dainelių. Vytautas rašo dainas Lietuvos atlikėjams, tad man kilo mintis, jog jis galėtų sukurti ir vaikiškų dainelių. Man atrodo, kad jų niekada nebus per daug. Vytas sutiko, išgvildenome šią mintį ir nuo rudens pradėjome.
Aš esu atsakinga už šokius ir vadovavimą studijai, turime vokalo mokytoją, o vyras jau parašė pirmąsias daineles. Taigi, mūsų mokiniai jas mokosi pas mokytoją, o vėliau įrašinės Vytauto studijoje. O po to jau galvosime – gal filmuosime vaizdo klipą ar leisime dainą į socialinius tinklus.
Taigi, dabar „AMBER Vaikus“ jau galima vadinti šeimos verslu?
Taip nesakyčiau, nes Vytautas tik padės ir prisidės rašydamas studijai dainas, tačiau jis turi savo mėgstamą darbą. Žinoma, namuose pasikalbame, diskutuojame, bet iš esmės darome tai atskirai. Aš nesikišu į Vytauto kūrybinį procesą, gerbiu jį, tad nėra taip, kad dirbame kartu. Kol kas toks variantas mums labai patinka, vienas malonumas!
Vadovauti studijai ir mokyti vaikus šokio meno – geriau, nei pačiai būti scenoje, kaip kadaise tai darėte?
Man tikrai labai smagu dirbti su vaikais, bet toli nuo savęs aš nepabėgau. Juk dar būdama choreografijos studente atėjau šokti į grupę „YVA“, daug metų šokau tautinius šokius. O dirbti pedagoginį darbą manyje tarsi buvo užkoduota nuo pat mažų dienų. Net rinkdamasi studijas turėjau tris variantus ir visi jie buvo susiję su vaikais.
Pasirinkusi choreografiją niekada negalvojau, kad būsiu šokėja – studijavau žinodama, kad vėliau to mokysiu vaikučius. Vaikystė man visada atrodė kaip magiškas etapas ir man niekada nereikėjo ties tuo dirbti, mokytis, kaip bendrauti su vaikais. Viskas tarsi ėjo iš vidaus.
Bet visgi daug metų praleidote scenoje, buvote žinoma atlikėja. Kaip prisimenate tą etapą, kokias emocijas jis kelia?
Scenos laiką tikrai prisimenu ir vis pagalvoju, kad tai buvo visiškai kitokia kasdienybė, nei yra dabar. Labai vertinu tai, kad gyvenime galėjau turėti skirtingus epizodus. 10 metų mes koncertavome miestuose, kaimuose, įvairiose šventėse, visko buvo tiek daug!
Gal todėl, kai atsirado šeima, savo viduje aš turėjau pakankamai ramybės. Man nekilo minčių, jog kažko nepadariau, nesinorėjo bėgti į darbą. Žinoma, auginti pametinukus – didelis darbas, bet tuo pačiu man tai buvo toks ramus laikas, kai aš nesiplėšiau ir neskirsčiau prioritetų.
Manau, kad tas labai linksmas, įtemptas laikas prieš motinystę ir davė man ramybę šiandienoje. Dabar jaučiu, kad yra atėjęs tikrasis mano laikas, kas aš iš tikrųjų noriu būti. O aš juk visada troškau būti pedagoge.
Ar nuo tada, kai pasitraukėte iš pramogų pasaulio, niekada nebuvo sukirbėjusi mintis grįžti į sceną?
Ne, tokių minčių man niekada nekilo. Tai buvo vienas mano etapas, palikęs nostalgiškų prisiminimų. Atrodo, kad gyvenime viskas ramiai dėliojasi, tarsi pagal gamtos dėsnius. Atsiradus šeimai radau nemažai atsakymų, daug ramybės, o dabar ūgtelėjus vaikučiams jaučiu, kad savo energijos galiu skirti ir veiklai, kurią mėgstu.
O ar palaikote kokį nors ryšį su buvusiomis scenos kolegėmis?
Jis labai minimalus. Kartais susirašome, pasiteiraujame, kaip viena kitai sekasi, pagiriame išleidus gražią dainą ir panašiai. Jei kažką įdomaus pamatau, visada brūkšteliu ir parašau. Tačiau nuolatinio bendravimo nėra.
Su vyru auginate sūnų Vytautą ir dukrą Žemyną. Ar jie, kaip ir tėveliai, šoka bei dainuoja?
Sūnui siūlėme dainuoti, groti kokiu nors instrumentu ir kartais vis dar atsargiai apie tai užsimename, nes akivaizdu, kad jis turi tam puikius duomenis. Bet šiuo gyvenimo etapu muzika jo absoliučiai nedomina. Vytukas mato namuose grojantį tėtį, mes visi klausome daug muzikos, bet sūnui prie širdies sportas, jis intensyviai lanko krepšinį.
O Žemyna eina pas mane ir į šokius, ir dainuoti pas mokytoją, ji labai noriai keliauja su manimi į darbą. Jai tai tinka ir patinka, nors prieš tai lankė ir plaukimą, ir gimnastiką, ir netgi Nerijaus Juškos baleto studiją.
Yra nemažai tėvų, kurie patys matomi scenoje, bet savo vaikams tokio kelio nelinki. O kaip Jūs, ar esate su Vytautu apie tai šnekėję?
Mes netgi labai daug su vyru apie tai esame kalbėję. Turime susitarimą, kurio nelengva laikytis, bet jaučiame, jog reikia būtent taip daryti – savo vaikams linkime surasti tokį kelią, kokiu jie patys norėtų eiti ir visiškai juos tame palaikyti. Mūsų pačių karjera nebuvo monotoniška – aš įstojau į choreografiją, po to dainavau, dabar turiu šokių studiją.
Vyras baigė teisę ir niekada nedirbo šio darbo – jis rašo muziką, yra kompozitorius, kadaise koncertavo su Lietuvos atlikėjais. Neslėpsiu, mums norėtųsi, kad sūnus dainuotų ar grotų kokiu instrumentu. Pats vyras sako, kad jis nuo mažumės turi nuostabius duomenis.
Bet mes tik atsargiai sūnaus paklausiame, nes matome, kad nėra absoliučiai jokio susidomėjimo šia sritimi. Mūsų namuose yra du pianinai ir gitara, bet aš net nepamenu, kad jis būtų paspaudęs klavišą. Mes matome, su kokiu užsidegimu jis eina į krepšinio treniruotes ir jį palaikome. Verčiant daryti dalykus, kurių žmogus nenori, gali labai sutraumuoti ateityje.
Neretai yra manoma, kad pedagoginį darbą dirbantys žmonės yra griežti savo vaikams. Ar Jūsų šeimos pavyzdys gali tai patvirtinti?
Aš esu visiškai negriežta mama ir manau, kad taisyklių mūsų namuose galėtų būti kur kas daugiau. Bet tokie mes jau esame su Vytu, mūsų kasdienybėje daug džiaugsmo ir šokių. Žinoma, aš tokia pati, kaip ir kitos mamos – kartais prarandu kantrybę, pakeliu balsą, bet kažkokių griežtų taisyklių įvesti negaliu.
Vaikų auginimas man – didžiausias džiaugsmas, laimė, pilnatvė. Net nepasakyčiau, kad šioje srityje man reikia ties kažkuo stengtis, viskas pavyksta natūraliai. Be abejo, šeimoje turime tam tikrus susitarimus, o kai yra peržengiamos ribos, jas įvardijame.
Karantino metu dažnai palikdavote Vilnių ir dienas leisdavote Mažeikių rajone, buvusioje senelių sodyboje. Tai visgi kur jaučiatės geriau – sostinėje ar toli nuo miesto šurmulio esančiame kaime?
Būdama Mažeikiuose aš labai pasiilgstu Vilniaus, man čia gera, nes yra šeima. Mes esame prisigalvoję visokių tradicijų, turime įvairių ritualų savo mažytėje kasdienybėje, susikūrėme namus, apie kuriuos svajojome.
Bet lygiai taip pat vaikai visada noriai važiavo į Mažeikius, ten yra tai, ko neturime Vilniuje – žalia žolė, basos kojos, pripučiami kamuoliai, miškai, pusseserės ir pusbroliai. Visa tai – vos žengus žingsnį iš sodybos.
Be to, mūsų vaikai auga labai įdomiai – dar nebuvo nė vienos vasaros, kurios metu neaplankytume Ispanijos. Šioje šalyje gyvena kita mūsų močiutė, vyro Vytauto mama. Taigi, kasmet mėnesiui ar pusantro skrendame ir ten.
Mažeikiai – vieta, kurioje užaugote, tikriausiai šiam kraštui jaučiate daug sentimentų?
Taip, apie Mažeikius aš tikriausiai visada gražiai kalbėsiu, nes tai yra mano vaikystės miestas, senelių sodyboje prabėgo visos mano vasaros. Kai mirė seneliai, ten gyveno mano tėvai, tad labai daug šilumos ir sentimentų jaučiu šiai vietai. Labai gaila, kad prieš pusantrų metų mirė mano mama. Apie tai dar iki šiol negaliu kalbėti.
Nors mamos nebėra, per skausmą ir ašaras vis tiek ten važiuoju. Žinoma, dar yra mano tėtis, kuris visada labai laukia mūsų atvykstančių. „AMBER Vaikai“ šiuose mano sunkiuose išgyvenimuose yra tarsi šviežias vėjo gūsis, padedantis ne sėdėti ir verkti, o judėti toliau.
Šie metai pažėrė tikrai stiprių išgyvenimų – ir skaudi mamos netektis, ir didžiulis džiaugsmas sugrįžus prie darbo su vaikais. Labai daug emocijų, bet, rodos, toli toli visgi yra šviesa tunelio gale.
Jūsų klausant nekyla abejonių, kad atradote savo tikrąjį pašaukimą – taip entuziastingai apie tai kalbate.
Iš tiesų. Žinote, manęs mamos dažnai klausia – ar priimate visus vaikučius dainuoti, ar darote atrankas. Aš vis galvoju, o ką tai reiškia? Juk mūsų studija – būrelis vaikams, tai yra apie džiaugsmą. Kartais pagalvoju, kiek daug tikslų mes užkeliame savo vaikams.
Žinoma, aš nekalbu, jei tai yra muzikos mokykla, bet mūsų būrelio tikslas – neskirstyti mažųjų pagal tai, kaip jie dainuoja. Visi mūsų mokiniai, išmokę Vytauto sukurtas daineles, eis pas jį į įrašų studiją įrašinėti. Tokiame amžiuje, kai vaikams 4-6 metai, nereikia juose ieškoti paslėptų talentų.
Mes nenorime, kad būrelis vaikams taptų našta, kur jų lauktų rėkiantys pedagogai. Man labai liūdna, bet aš vis dar tokių nemažai sutinku, netgi Vilniuje. Bet juk vaiką galima išugdyti ir nekeliant balso. Labai tikiu, kad man pavyksta tai padaryti, atėjusios mamos sako, kaip jų mergaitės laukia, kada galės vėl ateiti pas Gintarę šokti. Man tai – milžiniškas komplimentas.
Gintare, o ar turite dar kokių neįgyvendintų svajonių ir tikslų?
Aš labai norėčiau ir siekiu, kad „AMBER Vaikai“ išaugtų į didelį dalyką. Mes pradėjome nuo šokių ir dainavimo, gal kažkada bus ir teatras, miuziklai, ko Lietuvoje dar neturime. Dabar esame susikoncentravę ties dainomis ir muzika, nežinau, kas bus po kelių metų, bet galva sproginėja nuo minčių, dedu daug vilčių.
Turime lūkesčių studijoje rengti ir gimtadienius su individualia programa, tai – artimiausias tikslas. Visko daug ir tik ateitis parodys, kiek ryžto ir jėgų turiu. O šiandien man atrodo, kad aš to turiu net daugiau, nei reikia.
