Prieš sukaktį su naujienų portalu tv3.lt kalbėjęsis Ąžuolas pasakojo, kad net ir per gimtadienį teks dirbti picerijoje. Vyras atskleidė, kad su žmona Ineta Puzaraite-Žvaguliene susitarė, jog šiemet jokių švenčių neorganizuos – reikia kuo greičiau užsibaigti darbus ir sugrįžti į kiek lengvesnę kasdienybę.
„Šiuo metu mūsų realybė tokia, jog septynias dienas per savaitę dirbame. Taigi, gimimo dieną taip pat teks darbuotis, o vakare atvyks brolis ir pora draugų. Išsikepsime mėsytės ir ramiai pabūsime, nes kitą dieną ir vėl reikės bėgti į darbus“, – atsiduso jis.
Darbingus metus apturėjęs Ą. Žvagulis juokauja, kad šiais metais pailsėti jam padėjo tik kartą užklupusi ir lovoje gulėti privertusi liga. Pasak pašnekovo, jau antri metai, kai jis dirba ne tik be atostogų, bet ir be išeiginių.
„Ryte su žmona atsikėlę pirmiausia nuvežame vaikus į mokyklą. Nuo pirmadienio iki trečiadienio visą dieną su Ineta praleidžiu senelių namuose, o likusią savaitę nuo ryto iki vakaro gaminu picas. Tai reiškia, kad reikia pasirūpinti produktais, pasiruošti tešlą. Dirbu iki pat aštuonių vakaro, o po to dar reikia sužiūrėti, ar gamintis tešlą kitai dienai. Visgi dažniausiai reikia, tad namo sugrįžtu dar vėliau“, – pasakojo Ą. Žvagulis.
Kaip tikino verslininkas, picerijoje klientų netrūksta, o su žmona Ineta įkurtame vaikų darželyje netgi susidarė eilės. Tačiau iššūkių netrūksta kitame šeimos versle – Bartkuškio kaime kuriamuose senelių namuose. Nors remonto darbai jau prieš kurį laiką baigti, sutuoktiniams ne kartą teko atidėti projekto atidarymą.
„Mes vis dar turime problemų su biurokratija. Net negalėjau įsivaizduoti, kad susidarys tokia situacija, jog greičiau baigsime remonto darbus, nei susitvarkysime popierius. Viskas yra paruošta – pradedant interjeru, baigiant darbuotojais, tačiau vis dar sėdime ir laukiame paskutinių reikalingų popierių. Bet, regis, laukti liko nebedaug, galbūt apie savaitę“, – sakė jis.
Ą. Žvagulio teigimu, tikru iššūkiu kuriant senelių namus tapo ir specialistų paieška. Darbuotojai baiminasi ateiti į naują verslą, nėra linkę keisti vietos, tad Ąžuolui ir Inetai teko gerokai pasistengti, kol pavyko ne vieną profesionalą prisivilioti į komandą.
„Mums pavyko tą padaryti, nes kai kuriems specialistams buvome arčiau jų namų, be to, siūlome konkurencingą atlyginimą. Kitas privalumas – siūlomos sąlygos, aplinka. Mūsų senelių namai neprimena ligoninės, čia nebus jokių baltų sienų. Stengėmės sukurti tokią aplinką, kad visi jaustųsi lyg namuose. Tad taip ir konkuruojame. Jau turime specialistus, kurių pradžiai užteks, o vėliau plėsime komandą“, – planais dalijosi Ą. Žvagulis.
Ąžuolas pripažįsta – senelių namų projektas yra didesnis, nei buvo tikėtasi, o išbandymai čia lydi ne savaitėmis, bet dienomis: „Pavyzdžiui, susidūrėme su situacija, kai kažkur Lietuvoje nukrito vienos bankrutavusios įmonės liftas, susižeidė žmonės. Valstybė nusprendė, kad tuos liftus reikia keisti visoje Lietuvoje – mokyklose, valstybinėse įstaigose, o taip pat papuolėme ir mes. Liftas buvo veikiantis, tačiau turėjome keisti visiškai nauju, o biudžete to numatę nebuvome. Taip ir atsiranda vis bėdų.“
Nors iššūkiai seka vienas po kito, Ą. Žvagulis tikina nė akimirką nesigailėjęs ėmęsis dar vieno verslo. Juk tai – ne pirmas didelis vyro projektas, tad ir kelyje pasitaikantys sunkumai nėra naujiena. „Aš jau turiu patirties, žinau, kad tokių dalykų būna. Aišku, tuos sunkumus sunku sukramtyti ir nuryti, bet ką padarysi – nubrauki ašarą ir eini toliau“, – pridūrė jis.
Pasidomėjus, ar dėl tokio vyro užimtumo nenukenčia šeima, Ąžuolas pripažino suprantantis, kad savo dukrai Barborai ir sūnui Bernardui skiria per mažai laiko.
„Aš juos matau tik ryte ir vakare. Kai dirbu picerijoje, vaikai ateina pas mane, būna mano pirmaisiais klientais, padeda su tešlos gamyba. Na, tiksliau reikėtų sakyti, kad pažaidžia, bet bandau juos to mokyti. Taigi, pagaminame picą ir taip pabendraujame. O nuo pirmadienio ir trečiadienio, kai dirbu senelių namuose, matomės tik rytais. Kai sugrįžtu namo, vaikai dažniausiai jau miega“, – atviravo vyras.
Pasiteiravus, kas jam taptų geriausia gimtadienio dovana, Ą. Žvagulis tikino nieko netrokštantis – reikia tik sveikatos. „Jeigu jos nebūtų, negalėčiau nieko daryti: nei dirbti, nei vaikais džiaugtis“, – pridūrė jis.
