Naujienų portalui tv3.lt moteris papasakojo apie šeimą, žinomumą, meilę muzikai ir pasibeldusį gimtadienį.
„Labai mėgstu šventes, jas rengti, joms ruoštis, bet šiemet viskas kiek kitaip. Per socialinius tinklus pranešiau, kad draugų asmeniškai švęsti nekviečiu, o mane pasveikinti gali visi norintys.
Praeitais metais susikviečiau labai daug žmonių, bet atvyko tik keli, todėl buvo gan liūdna. Visgi džiaugiuosi dėl tų, kurie buvo“, – teigė moteris.
Išbandžiusios patirtys
Pastarieji metai Anželos gyvenime buvo itin stiprūs ir prisotinti pačių įvairiausių patirčių – nebūtinai tik gerų.
„Metai buvo vieni stipriausių. Juose buvo sudėlioti stiprūs taškai, kurie ilgai įsirėš atmintyje. 36-ieji man buvo labai stiprūs emociškai – patyriau netektį, tais pačiais metais nusipirkome namą, pirmą kartą pasirodžiau „Eurovizijos“ atrankoje.
Supratau, kad kartais gyvenime viskas taip pasisuka, kad gali nebeturėti nieko, kai ką tik turėjai daug. Manau, kad gyvenimo nereikia planuotis iš anksto – verčiau pagal situaciją žiūrėti, kokie yra norai, ko nenorime“, – šyptelėjo pašnekovė.
Šiemet A. Adamovič-Gečienė save išbandė ir „Eurovizijos“ atrankose su autorine daina „Paskubėk“. Tai pasirodymas, kuris dar daugiau pritraukė Anželą atgal prie scenos ir muzikos bei vertė išbandyti savo ribas.
„Keliems metams buvau išėjusi iš scenos. Gimė sūnus, įnikau į visai kitą veiklą – verslą su vaikiškais drabužiais. Bet supratau, kad be scenos aš negaliu. Televizijoje nesirodžiau porą metų, bet koncertai vyko įvairiose šventėse. Dabar žingsnelis po žingsnelio viešiau rodausi, nes pasiilgau scenos.
Po vieno įvykio praeitais metais supratau, kad gyvenime dalykų reikia imtis čia ir dabar, jų neatidėlioti, nes gali būti, kad rytojus neateis. Taip ir išdrįsau nueiti į „Eurovizijos“ atrankų sceną.
Stovint ten apima gan keistas jausmas, sąmyšis, nes per tris minutes įvertinamas visas darbas, kurį tu prieš tai padarei. Žmonėms nesvarbu, kas ir kaip vyko užkulisiuose, viskas būna nuspręsta per tas tris minutes. Tai sukelia ir džiaugsmą, ir dvejones. Bet tikrai verta ten parodyti, koks tu esi, ko tu nori. Manau, kad ateinančiais metais vėl žengsiu į tą sceną“, – kalbėjo ji.
„Eurovizijos“ atranka – savotiškas išbandymas atlikėjui, kuris netgi paskatino Anželą daugiau rodytis scenoje.
„Sceninis darbas pasižymi stipria emocijų banga, kurią reikia atlaikyti. Man tai kaip tik yra postūmis, motyvacija, geras iššūkis. Prieš išeinant iš scenos jaučiau perdegimą. Atrankos mane paskatino kurti – šiuo metu ruošiamos dvi dainos, viena iš jų greitai pasirodys viešai. Džiaugiuosi, kad pradėjau kurti ir rodyti savo išliekamąją vertę“, – šyptelėjo pašnekovė.
Nors ir anksčiau moteris bandė kurti savo muziką, jos didžiajai auditorijai Anžela nedrįsdavo rodyti.
„Viešai niekada nerodydavau savo kūrybos, man vis nepatikdavo, nes tai nebuvo tai, ko aš iš tiesų noriu. Į „Eurovizijos“ atrankas žengiau su savo stiliumi – roku, kuris man mielas širdžiai. Naujai pasirodysianti daina bus popso baladė. Toks stilius man labai patinka.
Džiaugiuos, kad į sceną išėjau su tuo, kas man patinka. Mano amžius toks, kai nebėra tikslo kažką kitiems apie save įrodinėti. Koks esi, toks jau esi. Kai žmogus jaunesnis, dažnai bijo parodyti, arba išvis nežino, kas jam patinka, kaip kad buvo man pačiai. Dabar žinau, ko noriu, todėl pilna koja žengiu į priekį“, – pridūrė atlikėja.
Populiarumas Anželą užklupo po muzikinių projektų ir grupės „Pop ladies“ veiklos – visgi dėmesio vaikytis tuomet ji nenorėjo.
„Kai buvo visas populiarumo bumas – „X faktorius“, grupė „Pop ladies“, nesirgau žvaigždžių liga, manęs tas populiarumas taip stipriai nepaveikė. Kartais tik atėjus į parduotuvę būdavo nemalonu, kai žmonės stebėdavo, ką perku. Bet dėmesio per daug nebuvau paveikta – esu tos nuomonės, kad visi esame lygūs žmonės ir nėra ko čia išsidirbinėti“, – juokėsi ji.
Motinystė ir sūnus
Šalia sceninės veiklos – ir daugiau kitu Anželos vaidmenų. Veiklos nuolat lydi jos gyvenimą, o šalia jų – ir motinystė, rūpinimasis sūnumi.
„Kai prasidėjo karantinas, prasidėjo verslas, kurio neturime jau kelis metus, kai vėl atnaujinau savo sceninę veiklą. Esu tas žmogus, kuriam nuolat reikia kažką veikti, kažką skirtingo. Man reikia turėti visko daug. Visgi vienu metu supratau, kad įvyko perdegimas, pradėjau nieko nebespėti. Bet stengiuosi aprėpti visus savo vaidmenis.
Man patinka, kai mano vaikas ir vyras džiaugiasi mano maistu, kai namie tvarkinga, kai po koncerto mano užsakovai, žiūrovai dėkoja už gerą koncertą. Džiugu, kad žmonės pastebi, padėkoja“, – šypteli pašnekovė.
Ne paslaptis, kad scenoje atlikėjas, kaip ir kiekvienas, kitoks nei yra namuose. Pati A. Adamovič-Gečienė neslepia, kad nors kartais tenka pakelti ir balsą, ji namuose yra mama, kuri besistengia balansuoti.
„Pagal Žygimantą esu lepintoja, – juokiasi ji. – Tikrai mėgstu lepinti – sūnaus akys mane dažnai paperka, ir aš pradedu lydytis. Bet viskam yra ribos. Manau, kad man visai sekasi auklėti dorai, kartais ir griežtai. Būna, kad ir balsą tenka pakelti, bet esu už tai, kad vaiko vaikystė būtų pilna visko – dėl vaiko labai stengiuosi, todėl turbūt išeina, kad truputį jį palepinu. Bet man gera matyti, kad vaikas yra laimingas ir gali žinoti, kad mama dėl jo daug padarys.“
5-erių sūnų auginanti moteris tikina jau pastebėjusi ir sūnaus charakterį, kuriame įžvelgia ir nemažai savęs.
„Žakas yra mano mini versija. Jis vis nori kažką padaryti, sugalvoti kažką įdomesnio. Jam net sūpynėse suptis reikia kitaip, nei kitiems, daryti kažkokius triukus. Mes su juo „einame ant vienos bangos“ ir iš pusės žodžio vienas kitą suprantame. Jis yra labai įdomus žmogus – galima pasikalbėti labai įdomiai, jis daug visko klausinėja, jam viskas įdomu. Aišku, tūkstantis klausimėlių yra iššūkis, bet su juo pasikalbėti labai įdomu. Visgi jis yra vaikas su savais kaprizais, kuriuos kartais sunkoka priimti“, – sako ji.
Itin aktualus šių dienų klausimas tarp tėvų – vaiku auklėjimas ir su tuo ateinantys iššūkiai. „Manau, kad labai daug vaiko charakterio formuoja tėvų bendravimas ar nebendravimas, jų pačių reakcijos į aplinką. Nuo tėvų atsiranda visas pagrindas – kaip jie duoda, taip jie ir pasiima.“
Gimtadienio proga Anžela apmąstė praėjusius metus ir sau skyrė palinkėjimą:
„Sau palinkėsiu išmokti gyventi šia akimirka, nepasiduoti aplinkybėms ir suprasti vieną dalyką: jei kažko gyvenime negali pakeisti, dėl to nereikia jaudintis, tai tiesiog reikia priimti. Kartais būna sunku, kaupiasi ašaros, bet tam tikrus dalykus tiesiog reikia priimti.“
