Iš Kretingos kilęs aktorius Lietuvoje pasižymėjo tikrai stipriai – įkūrė pirmąjį privatų teatrą, buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, sukūrė per šimtą vaidmenų teatre, neretai buvo muzikinių šou vertinimo komisijų narys.
Nors ir didžiąją dalį savo gyvenimo jis siejo su komedija, o ant A. Večerskio veido niekad neblėsta šypsena, jis tikino vaidinęs ir tragiškus vaidmenis, kurie sukeldavo žmonėms netgi šiurpą.
50 metų santuokoje su žmona Viola skaičiuojantis vyras tarp scenos ir asmeninio gyvenimo brėžia paralelę – visgi kur kas sunkesni „vaidmenys“ vyrauja gyvenime, o jei jame nuolat vyrautų „vaidinimai“, jo gyvenime tikrai nebūtų nutikę tiek gerų dalykų.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su Adolfu Večerskiu apie teatrą, televiziją, dabartines veiklas, nepalaužiamą optimizmą ir asmeninį gyvenimą.
Išbandėte ir televiziją, ir teatrą. Kuri platforma jums labiau prie širdies?
Tokį galingą klausimą uždavėt (juokiasi). Pradėsiu nuo mažo anekdoto. Susitinka Adas ir Vladas. Adas klausia: Vladai, kas geresnio? Vladas sako: žinok, Adai, nieko gero. Ką tu man gali pasakyti? Tik nuotaiką sugadini, ir viskas.
Tas anekdotas – apie mano gyvenimą. Galiu pasakyti, kad gyvenu labai gerai ir negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Ar tai buvo televizija, ar kinas – stengiausi sudalyvauti visose veiklose, kurios man patinka. Visiškai netikiu žmonėmis, kurie sako, kad jei jiems būtų leidę, jie būtų kalnus nuvertę. Kiek man buvo leista, tiek aš pats ir padariau.
Žinoma, jei būtų susiklosčiusios kitokios aplinkybės, gal būčiau nuveikęs daugiau. Bet beprasmiška kovoti su tuo, kas vadinama sistema, su dalykais, kurie vyksta mene ir gyvenime. Turbūt laiku esu sustabdomas neiti už tam tikros ribos ir jos pats neperžengiu.
Vienu metu baigiau kone visas savo veiklas – vaidybą, buvimą Nacionalinio dramos teatro direktoriumi. Tuo metu vaidinau bene viename geriausių lietuviškų serialų – „Nekviesta meilė“, tuo pat metu vadovavau kitai asociacijai. Viskas, ką dariau, į mano gyvenimą įnešė pozityvo.
Deklaravau savo meilę žiūrovui, jam nepataikavau. Dariau tai, ką moku geriausiai, dėl to mane iki šiol atpažįsta ir turguje (šypteli).
Tikrai iš vardo jus atpažįsta daug kas, o iš nuotraukos – dar daugiau. Visgi scenoje šiandien jūs matomas žymiai rečiau, nei prieš dešimtį metų. Kuo dabar užimate savo dienas?
Būdamas aktoriumi kartais nelabai suprasdavau, kiek laiko turi viena para. Kartais per mėnesį tekdavo suvaidinti ir 30 spektaklių – praktiškai po vieną kasdien.
Būdavo, kad vietoj to, kad poilsiaudamas Palangoje su kuo nors susitiktum pabendrauti, paimdavau ir užsnūsdavau ant suolelio. Niekada negalvodavau, kiek mano veiklos man kainuoja. Gyvenimas yra trapus – ne aš jį skaičiuoju, o jis skaičiuoja mano metus ir jėgas. Ir toliau eičiau į sceną, kankinčiau žmones savimi. Bet suprantu, kad kiekvienas turi savo laiką, kurį gali atiduoti žiūrovams. Nenoriu, kad žiūrovas mane matytų nepaeinantį ar pamirštantį tekstą.
Dabar atėjo kiti žmonės, kurie, deja, teatro dar nesukūrė. Ir, deja, tarp jų žmonių, kurie vestų teatrą į kažką nauja nematau. Manau, kad televiziją užpildė žmonės iš gatvės, daug įžymybių pasakė, kad į televiziją neis.
Dažnai į sceną ateina norintys, bet negalintys gerai vaidinti, arba tie, kurie atsistoję mano, kad daro stebuklus. Visi tie žodžiai „žvaigždė“, „megažvaigždė“ man yra tarsi keiksmažodžiai. Manau, kad negalima uždirbti talento. Tai yra gamtos dovana, kurią reikia puoselėti.
Dėl to žmonės ir nepatenkinti nei teatru, nei televizija – joje šmėžuoja veidai, kurie daugeliui jau yra atsibodę. Manau, kad mūsų darbas turi savo „galiojimo laiką“. Reikia tik suvokti, kiek gali.
Prabilote apie jaunąją kartą – nematote veidų, kurie galėtų vesti teatrą pirmyn?
Nenoriu būti neteisingai suprastas. Tie, kurie vaidina jaunus, dabar nebėra jauni. Kai jie buvo jauni, galėjo padaryti daug, bet dabar jie tiesiog įstrigę laike. Mes juos pažįstame, nes jie būna visur. Bet ir jaunimo tarpe yra žmonių, kurie daro kažką savito ir į savo veiklą žiūri kaip į rimtą profesiją. Visgi ir tie žmonės turi kažką, iš ko jie mokosi. Tad ir jaunajai kartai reikalingas vedlys, o tai – labai sudėtingas dalykas.
Bet labai sveikinu kiekvieną žmogų, kuris scenoje užima savo vietą. Ne taip, kad bando užimti kažkieno vietą – į kito vietą nieks negali ateiti. Žmogus-asmenybė man mūsų visuomenėje yra labai svarbus.
Neabejoju, kad ir į jus dauguma aktorių žiūri kaip į autoritetą. Kas jums pačiam buvo įkvėpimas? Kiek žinau, jaunystėje pirmiausia net svajojote dirbti radijuje, o ne būti aktoriumi.
Mokykloje, kai mane kviesdavo vaidinti, mane ištikdavo nervinis šokas. Labai nenorėdavau to daryti... Man tas užsiėmimas buvo labai keistas, o paskui viskas taip susiklostė, kad stebėdamas spektaklį supratau, kad viską galima daryti geriau. Tada mečiau visas savo veiklas, susirinkau savo daiktus ir išvykau studijuoti aktorystės. Pirmą kursą baigęs atsidūriau kine.
Teatre kone 20 metų vaidindavau tokius vaidmenis, kurie reikalaudavo mokytis labai daug teksto. Dėl to scenoje turėdavau būti tris-keturias valandas. Nebuvau iš tų aktorių, kuris į sceną išlėkdavo pasakyti: „Ponai, karieta jūsų laukia“, o atvirkščiai, buvau tas, kuris tos karietos laukdavo.
Dirbau pas to metų geriausią režisierių Henriką Vancevičių, gaudavau gan stiprius vaidmenis su garsiais aktoriais. Jie buvo kolegos, į kurių teatrą aš tiesiog įsiliejau.
Kad esu priimtas į „slaptą“ aktorių grupuotę, supratau tada, kai po spektaklio buvau pakviestas į jų bufetą. Tapau visų tų meistrų kolega. Man jie negailėjo jokių patarimų, o ir dirbti su jais buvo labai šaunu. Kai gali priimti tai, ką duoda ir atiduoti visą save, tokiu būdu pradedi augti.
Ar buvo sudėtinga? Jautėte įtampą ar didžiulę atsakomybę?
Suvaidinti tame pačiame spektaklyje šimtus kartų tikrai nėra taip paprasta, kaip kad galėtų atrodyti. Žmogus nėra magnetofonas. Kiekvienas spektaklis – ar šimtasis, ar tūkstantasis – iš esmės būna kaip naujas. Visada pradedi nuo nulio. Viskas priklauso ir nuo žiūrovo, ir nuo tavęs. Kiek tu atiduodi, tiek gauni ir iš paties žiūrovo. Gaunasi naujas renginys, kuriame sukuriama nauja energetika, veikianti apskritai visus. Mano mėgstamas žanras – komedija – be improvizacijos ir žiūrovų reakcijos nepalieka norimo įspūdžio.
Sakyčiau, kad humoras yra gan keistas dalykas. Ne viskas, kas yra juokinga, gali būti laikoma humoru. Neretai su humoru juokiamasi iš tragedijos. Nors juk dažnai sakoma, kad tavo kaimyno tragedija ir yra tavo komedija. Visgi scenoje negalima peržengti tam tikrų ribų. Kai pats pradėjau statyti komedijas, supratau, kad humorą reikia kurti iš pozityvios energijos, taip kuriant pozityvą. Dėl to visą gyvenimą kovojau ir su savimi, ir su aplinka – esu juk vaidinęs ir itin baisius personažus.
Stengiatės ir per save skleisti pozityvą?
Šiandien gyvendamas noriu, kad žmogus tikėtų, kad yra rytojus. Visiems sakiau ir sakysiu, kad mano padaryti darbai yra šaknys, kurias kiti gali imti ir sodinti naujoms želmenims.
Džiaugiuosi kiekviena džiaugsmo akimirka. Net šiandien atrodė, kad bus šalta, o po to pasirodė saulė. Tai kuria dienos dalimi aš turiu džiaugtis? Abi dalys man patiko.
Nežinau, kokios mintys mane aplankys, bet aš tikiuosi, kad būsiu apsaugotas nuo to baisaus noro patvarkyti visų gyvenimus, visus pamokyti ir liksiu prie tokio laisvo supratimo, prie mokėjimo džiaugtis tuo, kas šią akimirką yra.
Nors tai labai trumpa ir labai trapu. Bet stengiuosi, kad manęs nelankytų tamsa.
Turbūt tą patį galite pasakyti ir apie savo šeimą?
Šiandien neturiu jokio tiesioginės veiklos nei teatre, nei televizijoje. Dabar laiką stengiuosi skirti sau, savo vaikams, žmonai. Šiemet pažymėjome bendro gyvenimo 50-metį – o tai irgi gražus spektaklis. Tie, kurie ateina atlikti teatrinę veiklą, skatinu tai daryti su meile. Mūsų šalyje dar vis vyrauja supratimas, kad už meną galima nemokėti arba mokėti labai mažai. Aktoriai nėra žmonės, kurie bet kur, bet kada daro bet ką. Teatras yra mano gyvenimas. Nulipęs nuo scenos aš stebiu gyvenimą.
Sulyginote spektaklį teatre su gyvenimo spektakliu. Kuris spektaklis sudėtingesnis – ar scenoje, ar realybėje? Ar matote tarp jų tam tikrų paralelių?
Būsiu atviras – jei gyvenime būčiau vaidinęs, mes su žmona nebūtume ištempę 50 metų kartu. Stengiuosi būti tiek sau, tiek kitiems teisingas iki tam tikros ribos. Visą gyvenimą stengiausi nemeluoti ne todėl, kad esu toks geras. Meluodamas tu pats neabeatsimeni, ką sakei ir kas yra tiesa. Reikia suvokti, kad tas žmogus, esantis šalia, gali būti ne tik tavo žmogus, bet ir tavo priešas. Gerai, kai surandi žmogų, kuris suvokia, ką tu darai.
Aktoriaus profesija yra sudėtinga tuo, kad partneriams ne visada patinka. Stengdavausi nevaidinti vaidmenų, kuriuose yra atvirų, seksualinio pobūdžio scenų. Reikia gerbti tą, kuris yra šalia ir tuos, su kuriais dirbi. Kolegos aktoriai taip pat yra tavo šeimos nariai, kai tu dirbi.
Aktoriai neretai sako, kad dėl didelio darbo krūvio ir neapibrėžto darbo laiko sunkoka išlaikyti santykius ar skirti laiko šeimai. Su žmona kartu esate jau 50 metų – ar visada jūsų sutuoktinė suprasdavo jūsų darbą ir ar dėl to nekildavo ginčų?
Aiškinti apie mano karjerą jai nereikėjo. Ji ir pati yra ragavusi aktorystės, neretai su mūsų dviejomis dukromis važiuodavo su manimi į gastroles. Ir pati ji perėjo teatro studijas, todėl tikrai supranta, ką aš darau.
Visada, kai turėdavau laisvo laiko, jį praleisdavau su savo šeima. Mes kartu ir atostogaudavome, iki šiol labai gerai sutariu su savo dukromis, puoselėju stiprų ryšį. Nesu joms mokytojas, o verčiau kaip šaltinis – jei joms ko nors reikia, manęs visada gali paklausti. Man jos visada gali pasiguosti.
Visada stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu. Turi tiek, kiek turi – ar duota daugiau, ar mažiau. Niekada nesupratau noro turėti visko kuo daugiau – lėktuvo ar jachtos man tikrai nereikia. Manau, kad žmogus su amžiumi gali tapti kerštinga persona, norinčia sunaikinti pasaulį vien dėl to, kad jaučia laikinumą, arba tapti filosofu. Esu žmogus, kuris stengiasi negatyvo neįsileisti į gyvenimą ir kai matau, kad pavasaris artėja, vėl galiu patikėti, kad gyvenimas yra gražus.
