Šiandien, praėjus keliems metams po šou pabaigos, mergina sako, atradusi save.
Kaip gyvenimas pasikeitė po projekto?
Iš pradžių maniau, kad viskas pasikeitė kardinaliai. Atrodė, kad visi žmonės žiūrėjo projektą ir visi žino, kas aš esu. Gaudydavau žvilgsnius gatvėje, kavinėse, parduotuvėse, bandydama pastebėti, kad žmogus mane atpažino ir tam tikra prasme, tai kėlė pasitenkinimą. Tuo metu tikslas buvo tapti žinomai. Šiek tiek laiko praėjus ir atslūgus emocijoms pamačiau, jog nėra viskas taip kaip įsivaizduoju.
Per kelis mėnesius žvaigžde tikrai netapau. Netikėtai gavome su Žygiu pasiūlymą kartu dainuoti, taip pradėjome savo muzikinę karjerą ir gimė duetas „Žygis ir Gabija“. Kai viskas aprimo ir gyvenimas grįžo į savo vėžes, susitelkiau ties mokslais. Juos pabaigusi kūriau viziją, kaip ir kur dirbsiu, pagal savo specialybę, ir galiausiai supratau, kad man nebesinori jokio populiarumo, nesinori kas dieną kelti idealias nuotraukas į instagramą, pavargau nuo dirbtinumo ir kiekvienos detalės viešinimo. Norėjau gyventi ramiai ir dirbti savo darbą.
Ką veiki gyvenime?
Įgyvendinau savo norus – persikėliau gyventi į sostinę ir dirbu masažuotoja, tobulinu savo įgūdžius, keliu kvalifikaciją, kadangi būtent masažai yra mano ateitis. Dievinu savo darbą! Taip pat vis dar dar koncertuoju, daugiausiai vasarą, tad dabar yra šioks toks poilsis. Neblogas kontrastas tarp šių dviejų darbų. Dainavimas ant scenos, didžiulis garsas, šokiai, dėmesys, fotografavimasis su žmonėmis ir masažai – poilsis, rami aplinka, tyla, privatumas. Toks gyvenimas įdomesnis, neatsiranda rutina.
Ar sieki muzikinės karjeros?
Žalgirio arenos rinkti tikrai neplanuoju, man pilnai užtenka važinėti po įvairius miestelius ir teikti geras emocijas. Scenoje aš atiduodu visą save ir pasikraunu geros energijos matydama kitus dainuojančius mūsų dainas. Aplankome tikrai nemažai vietų, pamatome tūkstančius laimingų veidų, tai yra viskas, ko man reikia! Tikiuosi taip ir toliau viskas tekės sava vaga. Aš nebetrokštu dėmesio, aš džiaugiuosi, kad darau tai, kas man patinka, kad aplankau paprastus ir labai nuoširdžius žmones, kurie mane motyvuoja nenustoti, tačiau į plačiuosius vandenis nerti nenoriu.
Ar buvo sunku grįžti į vėžes po projekto? Ar nejauti nostalgijos?
Buvo labai keista, bet tuo pačiu ir įdomu. Atrodė, kad grįžau trumpam namo ir vėl keliausiu atgal į projektą su tais pačiais žmonėmis ir gyvensiu toliau tarp kamerų. Naktį prabudus prireikdavo laiko įsitikint, ar manęs niekas nefilmuoja, atsargiai išimdavau diržą iš kelnių, kad „neiškristų mikrofonas“.
Kadangi prieš projektą dirbau restorane, sugrįžau dar mėnesį padirbti ir po jo, tai, jei žmonės atsukdavo telefoną kažką parodyti, aš išsigąsdavau ir nuo jo sukdavau galvą, nes projekte buvo draudžiama žiūrėti į telefonus. Nors dirbant sekančias dvi vasaras, vis dar retkarčiais tai pasitaikydavo. Nostalgija aplanko tikrai neretai. Prisimenu daug dalykų, galvoju, kaip norėčiau grįžti, ką daryčiau kitaip. Neturiu net su kuo palygint to jausmo, nes daug ką gyvenime gali pakartoti, bet šito niekada! Žinau, kad tikrai niekada nesigailėsiu pasinaudojus galimybe sudalyvauti, kad ir kaip kartais buvo sunku.
Ar bendrauji su dalyviais iš projekto?
Praėjo nemažai laiko, visi išsiskirstėme savais keliais ir gyvename savo gyvenimus. Buvome labai skirtingi, tad nieko keisto, kad taip ir nepatapome neišskiriamais draugais. Jei sutikčiau kurį nors iš dalyvių, tikrai pasisveikinčiau ir apsikabinčiau, žinau, kokius gerus prisiminimus ir emocijas tai sukeltų, juk jie kurį laiką buvo mano draugai, šeima, kolegos, viskas viename. Būtų smagu susitikti vienai dienai su visais, prisiminti mūsų kvailystes ir gerai praleisti laiką.
Esi kartu su Žygiu, ar didelis gerbėjų dėmesys nepakenkė jūsų santykiams?
Tikrai nepakenkė, net neįsivaizduoju, kaip galėtų pakenkti. Mes mylime savo gerbėjus, bet jie vis tiek mums yra svetimi, todėl niekam kištis į mūsų santykius neleistume. Nors man neteko susidurti su kokia nors nemalonia situacija, dažniausiai žmonės džiaugiasi mūsų draugyste, motyvuoja, palaiko. Dėmesys nepakenkė ir mums patiems, esame tokie patys, kokie buvome ir mylime vienas kitą taip pat vienodai!
Kokia jūsų santykių paslaptis?
Galbūt standartų nesilaikymas. Aš nesu pavydi ragana, nerakinu jo po devyniomis spynomis. Visada leidžiu išeiti su draugais, jis mane išleidžia su draugėmis. Esame atviri, rodome pakankamai dėmesio vienas kitam, bet ir duodame vienas kitam erdvės. Kartais pasišaipome vienas iš kito, neįsižeidžiame dėl menkniekių, o jei pokalbis pavirsta į ginčą, niekada nepasiekiame rimtų pykčių, po minutes jau viskas būna pamiršta. Jis kartais būna dramatiškas, bet kitaip nebūtų įdomu, pradžioje nervinausi, o dabar juokinga.
Pliusas ir tai, kad kartu gyvename nuo draugystės pradžios, todėl pažinome vienas kitą iškart su visomis geromis ir blogomis savybėmis. Per visus šiuos metus daug ko išmokome, žaidimai baigėsi, esame nebe maži vaikai, o gyvename tikrą gyvenimą ir stengiamės, kad abiems būtų gerai! Žinoma, nenoriu visko taip idealizuoti ir būti tokiu pavyzdžiu, kad kiti galvotų, jog mes tobuli, o su jų santykiais kažkas ne taip. Pas mus, kaip ir pas visus, būna visko. Kol kas gyvename kartu, mums gerai, o kaip bus toliau, gyvenimas parodys.
Ar planuojate vestuves?
Aš jau viską suplanavusi, o Žygio planai, tai nebent su kokia komanda vakare žaist NBA per žaidimų konsolę. Šiaip apie vestuves nekalbame, gal ateityje, bet kol kas neskubame, turime dar daug planų iki tol.
