Per daugiau nei keturis veiklos dešimtmečius Vytautas Kernagis sukūrė kelis šimtus įsimintinų dainų pagal savo bei poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Erlicko, Dalios Saukaitytės eiles, iš kurių viena ryškiausių – „Mūsų dienos kaip šventė“.
Rūtos Oginskaitės knygoje „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ rašoma, kad daina Kernagio nuomone, turėjo būti „pokštas su truputėliu ironijos“, tačiau ėmę dainuoti, artistai pajuto, kad publikai nejuokinga – gerbėjams gera klausytis šios dainos. Koncertas po koncerto, ir Kernagis nuslėpė ironiją, o ši daina galiausiai tapo džiaugsmo himnu, rašoma pranešime spaudai.
Šios gerai žinomos dainos netikėtu atlikimu nustebino atlikėja Gabrielė Vilkickytė: „Vytauto Kernagio indėlis Lietuvos muzikai yra labai reikšmingas. Jis buvo išskirtinis artistas, įkvėpęs ne vieną atlikėją. Man asmeniškai jis svarbus dėl akordų progresijos – paprastų, tiesmukų akordų, kurie eina tiesiai prie esmės“. Gabrielė mažorinį kūrinį perdainavo minoru – iš šviesios, džiaugsmingos į liūdnesnę versiją ir taip suteikė dainai visai kitą prasmę. „Ši daina mano atminty ir dūšioj yra apie šventišką lingavimą už stalo, bet karo kontekste ją išgirdau visiškai kitaip: tarytum tokia žaisminga laisvės daina nusilenktų Ukrainai ir iš solidarumo suskambėtų minore.“
Gegužės 19–22 d. Vytauto Kernagio muzika suskambės ir netikėtuose formatuose. Dviejuose Lietuvos miestuose – Kupiškyje ir Radviliškyje – dainuojantys miestų fontanai paruošė ypatingą vandens ir šviesos šokį pagal Vytauto Kernagio dainas.
Ne vieną Vytauto Kernagio dainą primins ir dokumentinis filmas „Kernagis“. Tai – pirmasis dokumentinis pasakojimas apie maestro Vytautą Kernagį. Tai vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų išpažintis ir visos jo kartos dienoraštis. Filme iš paties maestro bei jo bičiulių video kamera nufilmuotų kadrų ir pokalbių, niekada neskelbtų kino archyvų, koncertų ir garsių šou už kadro likusios medžiagos konstruojamas nematytas V. Kernagio portretas.
Primename, kad vasario 15-ąją įvyko dokumentinio filmo apie Vytautą Kernagį premjera, o išankstinėje filmo premjeroje V. Kernagio vaikai pasidalijo prisiminimais apie tėtį ir iš jo išmoktomis pamokomis.
Eglė Kernagytė atvira – filmo kūrimo proceso metu jai su broliu Vytautu teko išgyventi ir ne pačias smagiausias emocijas. Visgi, moteris sako, jog buvo verta. Jai antrina ir brolis – jis teigia, kuriant filmą apie tėtį atradęs ir kai ką naujo
„Turbūt būtų keista, jei pasakytume, kad nebuvo sunku. Žinoma, kad tai sukelia prisiminimus, tačiau iš kitos pusės, tai sukėlė ir daug gražių prisiminimų ir emocijų. Žiūrint tą medžiagą buvo labai smagu prisiminti, koks jis buvo šaunus ir nepakartojamas.
Mes kai ieškojome tų archyvų, radome kadrų, apie kurių egzistavimą apskritai nei vienas nežinojome, ypač tie kadrai iš Amerikos. Man buvo įdomu. Daug kas man įdomu buvo ten, nes nauja“, – sako V. Kernagis jaunesnysis ir E. Kernagytė.
„Mūsų mamos čia nėra, nes ji labai kukli ir visada prašo jos niekur nerodyti. Visuomenė nežino jų santykio, koks jis buvo. Tai, kaip jis yra atskleistas šiame filme, man labai patinka.
Tai, ką visa Lietuva žinojo apie Vytautą Kernagį, buvo iki tam tikros ribos. Už tos ribos niekas neperžengdavo“, – pasakoja V. Kernagio sūnus.
Paklausti, kokias gyvenimo pamokas išmoko iš žinomo tėčio, brolis ir sesuo susižvalgo ir nusijuokia. V. Kernagiui jaunesniąjam labiausiai įstrigo mokymas laikytis duoto žodžio, nors pasak jo, „tai šiais laikais nėra populiaru“.
Tuo tarpu E. Kernagytė į šį klausimą atsakė su humoru: „Brolis iš jo rimtesnius dalykus perėmęs, negu aš. Man labiausiai įstrigusi jo frazė „duok durniui kelią“. Prisimenu, kaip jis dažnai tai sakydavo“, – prisimena moteris.
Vytauto Kernagio vaikai prabilo ir apie darbą su filmo režisieriumi A. Lekavičiumi. Pasak jų, režisierius buvo priverstas neatsižvelgti į vieną jų mamos Dalios prašymą.
„Man labiausiai patinka, kad šiame filme kalba pats Vytautas, o ne kalbančios galvos, kaip esame įpratę. Andrius buvo pasiryžęs padaryti tą filmą vien tik iš archyvinių kadrų, net nežinodamas, kiek to archyvo yra.
Mama irgi dalyvavo kūrybiniame procese, ne viskas, ko ji norėjo, buvo išpildyta. Ji norėjo, kad visa medžiaga su ja būtų ištrinta iš filmo ir išvis niekas nieko nepamatytų.
Bet man atrodo, kad tai, ką Andrius sudėjo, ir kaip jis tai sudėjo, yra nuostabu. Žmonės pamatys visai kitą jų santykių pusę. Labai džiaugiuosi, kad ne į visus šeimos norus jis atsižvelgė“, – pasakoja Vytautas Kernagis jaunesnysis, antrinant seseriai Eglei.
