„Aš tai tikrai gerbiu Marcinkevičių, nors esu rusų kalbos mokytoja, mokėmės universitete. Aš gerbiu, už“, – sako Vilniuje kalbinta praeivė.
„Aš Marcinkevičių gerbiu ir tikrai puikus poetas, bet paminklo kažin, ar reiktų“, – su idėja nesutinka kita moteris.
Anot Rašytojų sąjungos atstovės, statyti paminklą J. Marcinkevičiui buvo siūlyta ne kartą.
„Siūlymų sulaukėm iš poeto kolegų, bendraamžių, kūrybos gerbėjų. Ir ne vieną kartą“, – teigia Vitalija Maksvytė.
Dalis visuomenės kategoriška ir klausia: ar galime garbinti sovietinį dainių?
„Didysis paradoksas, kad mes statysime paminklą Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra iš tikrųjų – melo ir propagandos kūrinys“, – LRT komentavo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
Vilniaus universiteto profesorius Paulius Vaidotas Subačius primena apie J. Marcinkevičiaus kūrybą sovietmečiu.
„Per visą Sovietų Sąjungą nebuvo tiek daug kūrėjų, o Lietuvoje Marcinkevičius buvo vienintelis ir išimtinis, kuris komunistų partiją palygino su savo paties motina, mirusia, kai jis buvo vaikas. Kad motina – partija, tai buvo klišė, ji buvo visuose plakatuose, nereikėjo jokių eilėraščių“, – teigia P. V. Subačius.
Gatvėje kalbinti žmonės linkę atleisti J. Marcinkevičiui.
„Kiekvienas žmogus esame žmogus. Klystantys. Ir aš nemanau, kad... Tuo metu kaip jau išėjo, taip išėjo“, – sako kalbintas praeivis.
„Tai tarybinis, tarybinis. Visi mes tarybiniai buvom...“, – tikina kitas vyras.
Vilniaus universiteto profesorius Andrius Vaišnys primena, kad J. Marcinkevičius sugebėjo savo kūryba pasakyti daugiau, nei tuo metu buvo leidžiama.
„Kalbame apie laikotarpį, kai toks menininko arba kultūros asmenybės konformizmas buvo tiesiog įprastas reiškinys. <...> Suteikė impulsą daliai visuomenės, jog galima tam tikromis raiškos formomis pasakyti galbūt šiek tiek daugiau negu oficialiai leidžiama“, – sako A. Vaišnys.
Paulius Vaidotas Subačius priduria, kad J. Marcinkevičiaus kūryboje galima įžvelgti ir kitokių jausmų.
„Tas Lietuvos garbinimas, šlovinimas, raginimas ją mylėti, jis toks be galo abstraktus. Ta Lietuva yra tokia beformė. Joje nėra valstybiškumo ženklų. <...> Pačioje vėliausioje kūryboje yra dar vienas momentas, apie kurį apskritai pastaruoju metu mažai kalbama. Tai yra nusivylimo dabartine Lietuva“, – sako profesorius P. V. Subačius.
Rašytojų sąjungos atstovė tikina mananti, jog nereikia užsiimti raganų medžiokle.
„Rašytojų sąjunga laikosi pozicijos, kad nesiimame raganų medžioklėmis ar persekiojimais, mes žiūrime į ateitį ir priimame praeitį, kokia ji yra“, – sako V. Maksvytė.
Vilniaus universiteto profesorius A. Vaišnys siūlo palaukti ir tik vėliau spręsti, ar J. Marcinkevičius yra vertas paminklo.
„Būtų protinga iš tikrųjų luktelėti bent jau 25 metus nuo asmenybės mirties. Tada matome, ar ta figūra verta prilyginti, vaizdžiai tariant, stulpui“, – sako A. Vaišnys.
Rašytojų sąjunga sako, kad kol kas nėra jokios aiškios datos, kada paminklas galėtų atsirasti.
Plačiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.