Buvo laikas, kai NATO sąjungininkai nė akimirkos neabejojo, kad sovietų grasinimai rimti, todėl greta sienos laikė įspūdingas karines pajėgas.
Tiesa, tuomet NATO rytų siena buvo gerokai pasistūmėjusi į Vakarus ir ėjo per dabartinės Vokietijos vidurį, o ten, kur dabar iškelta NATO vėliava karaliavo Varšuvos pakto kariai, arba tiksliau pasakius – sovietinė armija.
Pasak istorikų, NATO ištakos nebuvo labai sklandžios ar taikios. Kurti tokį aljansą skubiai reikėjo, nes grėsmė iš Sovietų Sąjungos pusės, praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo, pasidarė tokia didelė, kad pasaulis ėmė bijoti naujo, dar didesnio karinio sprogimo.
Nuo bejėgystės iki branduolinio vėzdo
1949 m. JAV ir 11 kitų Vakarų valstybių nutarė įkurti Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Sovietų Sąjunga ir su ja susijusios komunistinės tautos Rytų Europoje 1955 m. įkūrė konkuruojantį aljansą – Varšuvos paktą. Taip buvo formalizuotas politinis Europos žemyno susiskaldymas. Ši priešprieša tęsėsi visą Šaltojo karo laikotarpį, meilės vieni kitiems nejuto nei sovietai, nei NATO šalių politikai, o ir visuomenė.
Tiesa, NATO iš karto netapo tokiu, kokį jį matome dabar. Pradžia buvo sunki, o tiksliau – tuščia. Tai buvo tuščiaviduris apvalkalas ir tapo puikiu gynybos aljansu tik dėl sunkaus darbo ir kantrybės.
Vašingtono sutartis, kurią sukūrė NATO, nebuvo pasirašyta iki 1949 m. Taigi, rimta gynyba susirūpinta tik praėjus dvejiems metams po to, kai prasidėjo Šaltasis karas. Iš pradžių niekaip nepavyko susitarti, ar tikrai reikia karinio aljanso, organizacija buvo sukurta kaip politinis aljansas, nors jos misija ir buvo apsisaugoti nuo sovietų karinės grėsmės.
Tiesa, net ir sutarus, kad NATO yra skirta kartu gintis nuo priešo, viena valstybė principingai buvo palikta už borto. Valstybė, kuri buvo labiausiai pažeidžiama ir, tikėtina, greičiausiai užimama, kilus karui tarp sovietų imperijos ir Vakarų.
Ne kas kitas, o Vakarų Vokietija – stiprėjančios konfrontacijos židinys su sovietais – stovėjo už Aljanso ribų ir negalėjo apsiginti. Šiauriniai ir pietiniai aljanso flangai taip pat buvo pažeidžiami galimos tiesioginės invazijos ar politinio įsiveržimo.
Visus politinius svyravimus padėjo nugalėti Korėjos karas ir sovietinės atominės bombos bandymai. Pasak istorikų, atominis sprogimas sujudino Aljansą ir paskatino skubiai lopyti silpnas vietas. Padidinęs gynybos išlaidas, JAV prezidentas Harry Trumanas pasiuntė dideles pajėgas į Europą, o tiksliau net penkios divizijos, apie 350 000 vyrų, įsikūrė sovietų pašonėje. Taip pat pagaliau buvo suformuota ir NATO vadovybė, JAV generolas Dwaitas Eisenhoweris tapo vyriausiuoju vadu, o britų feldmaršalas Bernaras Montgomeris – pavaduotoju.
Po ilgų diskusijų į NATO buvo priimta ir Vakarų Vokietija, tai nutiko 1955 metais. Bona pažadėjo sukurti didelę kariuomenę, oro pajėgas ir padaryti taip, kad jos būtų pavaldžios NATO. Nors vieningos Europos kariuomenės idėja buvo atmesta, buvo susitarimas dėl nacionalinių pajėgų panaudojimo integruotai gynybai.
Paryžiaus susitarimas įsipareigojo JAV, Britaniją ir Prancūziją dislokuoti savo pajėgas Vokietijoje, o Belgija, Nyderlandai, Danija ir Kanada privalėjo savo pajėgomis ginti Vidurio Europą, jei to prireiktų.
Į NATO įstojo ir graikai su turkais, abu dėl skirtingų priežasčių ir abu tarpusavyje nesutardami. Visa Rytų Europa liko komunistų kontrolėje. Berlynas buvo padalytas ir tapo šnipų sostine.
Na, o Varšuvos pakto sukūrimas 1955 metais ir invazija į Vengriją kitais metais dar labiau užkaitino atmosferą.
Tačiau Vakarų Europa jau mažiau bijojo sovietų. Korėjos karo pabaiga ir besikeičiančios karinės technologijos lėmė naujus gynybos prioritetus. Prezidentas Eizenhaueris nusprendė pigiai nusipirkti atgrasymo priemonę, įtvirtindamas doktriną apie branduolinius ginklus. Ši strategija leido sumažinti išlaidas gynybai ir mažesnėmis konvencinėmis pajėgomis.
Europiečiai iš pradžių dvejojo, Eisenhauerio idėja suteikė saugumo ir leido sutaupyti. Taigi, 1957 metais Aljansas priėmė masinio keršto strategiją, kitaip tariant, grasino branduoliniu smūgiu sovietams už beveik bet kokį nusižengimą.
Ir Britanija, ir Prancūzija pradėjo branduolinę veiklą, o nebranduolinė Vokietija rado paguodą po augančiu NATO branduoliniu skėčiu. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos JAV ir jos sąjungininkių ramybę saugojo keli šimtai tolimojo nuotolio bombonešių su tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis. Taip pat buvo planuota dislokuoti tūkstančius taktinių branduolinių ginklų Europoje.
Kiek vėliau įtampa slūgo, branduolinis atgrasymas pasiteisino ir bombų kaupimas atgrasymas buvo sulėtėjo. Europai apginti buvo palikta „tik 24 divizijos ir 2400 kovinių lėktuvų, pritaikytų nešti branduolinį ginklą“.
Tiesa, net atslūgus Kubos krizės įtampai, JAV ir sovietų vadovams vizituojant vienas kitą, susipriešinimas nemažėjo. Varšuvos pakto grėsmė Europa bėgant laikui ne mažėjo, bet augo. Visgi Maskva ėmė gudrauti, prabilta apie atšilimą, matyt taip siekta sustiprinti savo pozicijas Rytų Europoje ir susilpninti NATO ryžtą.
Tik aštuntajame dešimtetyje sovietai pagaliau prisigamino tiek branduolinių bombų, kad susilygintų su NATO valstybėmis. Sovietai ir Varšuvos pakto valstybės leidosi į dar greitesnes ginklavimosi varžybas. Akimirką, kai JAV buvo įsivėlusi ir gerokai nukraujavusi po karo Vietname, o Europa susirūpinusi ekonomika, bet ne gynyba, karinė pusiausvyra Europoje pakrypo Varšuvos pakto link.
Ir tik Vietnamo konflikto pabaiga leido Amerikos planuotojams persiorientuoti apie Europos. NATO ir dabar prisimena šią pamoką, todėl labiausiai bijoma JAV dėmesio nukreipimo į kitą frontą, šiuo atveju – į Pietų Kinijos jūrą. Tik 1978 m. Carterio administracija įtikino Aljansą priimti illgalaikį gynybos planą, vėl įprastines pajėgas ir jų reagavimo greitį Europoje.
Netrukus po to iš Irano buvo išvytas šachas, Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną ir kilo grėsmė Vakarų prieiga prie Persijos įlankos naftos.
Pajutusios besiartinančią krizę, JAV vėl sukūrė planą ginti regioną greitai dislokuojant nemažas pajėgas. Europos tautos nekūrė panašių planų, bet jie sutiko sustiprinti kariuomenes. Dalis sąjungininkų sutiko į Europą nukreipti sparnuotąsias raketas Pershing II ir antžemines raketas. Taigi aštuntasis dešimtmetis prasidėjo nuo to, kad NATO vėl buvo sutrikęs dėl savo prioritetų ir blaškėsi, o sovietai savo žygiais virpino orą.
Aljansas visiškai subrendo 1980-ieji. Tai buvo strateginis dešimtmetis, tikras Aljanso atgimimas, po kurio sekė Šaltojo karo pabaiga.
Ginklavimosi varžybos, ekonomikos nuosmukis ir poreikis keistis sužlugdė Sovietų Sąjungą. Tada visi manė, kad Šaltojo karo laikai – negrįš, o NATO niekada nebeprireiks matuotis raketų skaičiumi su Rusija. Bet jie klydo.
Norvegija į NATO bėgo genama baimės
NATO į Aljansą sukūrė Belgija, Danija, Islandija, Italija, JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija ir Prancūzija. Visos šalys Aljansą kūrė kaip apsaugą nuo sovietų grėsmės.
Tiesa, iš visų šių valstybių sieną su Sovietų Sąjunga turėjo tik Norvegija. Ir jie į aljansą skubėjo būtent dėl to, nes matę Suomijos likimą, kai šaliai dėl sovietų agresijos teko atsisakyti dalies teritorijos norvegai ėmė bijoti. Galutinai norvegams padėjo apsispręti čekai.
Čekoslovakijos pavyzdys, kai sovietų remiamas perversmas 1948 metų vasarį užvaldė visą šalį, sukrėtė Norvegiją ir norvegus. Čekoslovakija ir Norvegija po karo buvo artimos: jų tautos buvo ir okupuotos, ir išlaisvintos, ir abi tikėjosi tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Visuomenės nuomonė spaudė užsitikrinti stipresnes gynybos garantijas.
Maždaug tuo pačiu metu Suomija ir Sovietų Sąjunga pasirašė draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį, darydami vis didesnį spaudimą Norvegijai artėti prie Vakarų. Taip Norvegija, kartu su Danija tapo vienomis iš pirmųjų NATO narių. Švedija liko neutrali, Suomijai buvo surištos rankos.
1949 m. Norvegija buvo vienintelė NATO šalis, kuri dalijosi siena su Sovietų Sąjunga. Abiejų šalių santykiai buvo keblūs, ypač todėl, kad daugelis norvegų Sovietų Sąjungą laikė viena iš pagrindinių savo išvaduotojų karo metu.
Sovietų kariai nedelsiant pasitraukė iš Finmarko, šiauriausios Norvegijos provincijos, besiribojančios su Kolos pusiasaliu. Tačiau Norvegijos politikai sovietų ketinimus vertino įtariai. 1944 metais Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pateikė Norvegijai reikalavimus peržiūrėti Svalbardo sutartį ir Sovietų Sąjungai perleisti Lokio salą, piečiausią šio salyno salą. Šie reikalavimai turėtų ilgalaikį poveikį Norvegijos vyriausybės požiūriui į daug didesnę kaimynę.
Norvegijai įstojus į NATO, kilo aštrus užsienio bazių dislokavimo Norvegijos teritorijoje klausimas. Norvegijos politikai norėjo patikinti Sovietų Sąjungą, kad jų šalis nebus naudojama kaip invazijos bazė ir kad Šiaurės Atlanto sutartis yra tik gynybinio pobūdžio.
Todėl Norvegija paskelbė, kad neleis dislokuoti užsienio bazių ar užsienio pajėgų savo teritorijoje taikos metu. Jie taip taip pat neleido dislokuoti branduolinių ginklų jos teritorijoje ar uostuose.
Šie sprendimai buvo priimti kaip prevencinė priemonė bandant nesusipykti su Sovietų Sąjunga. Visgi karo grėsmė Šaltojo karo metu buvo labai reali. Žemėlapiai, paimti iš NATO žvalgybos vertinimų 1953 m. rugsėjį, parodo, kokias, NATO nuomone, galėjo būti sovietų kampanijos prieš Norvegiją ir Daniją.
Šią baimę septintajame dešimtmetyje dar labiau sustiprino susirūpinimas dėl sovietų branduolinių povandeninių laivų, patekusių į Atlanto laivybos kelius.
Turkija puikiai žino, ką reiškia rusų grasinimai
Tiesa, Norvegija nebuvo vienintelė artima sovietų kaimynė, kuri Šaltojo karo metais beldėsi į NATO duris norėdama apsisaugoti. Būtent tokia baimė į NATO glėbį pastūmėjo ir Turkiją, kuri šiuo metu trukdo Švedijai tapti aljanso nare ir taip galimai kompromituoja Baltijos šalių saugumo planus.
Vos pasibaigus karui sovietai pradėjo spausti turkus dėl teritorinių ir diplomatinių pretenzijų, nuoskaudų, kurių turėjo dar nuo karo laikų.
Turkijos politika Antrojo pasaulinio karo metais Kremliuje sukėlė labai prieštaringus jausmus. Viena vertus, Ankaros paskelbtą neutralumą ir atsisakymą leisti Vermachtui per savo teritoriją pulti SSRS, Maskva visais įmanomais būdais sveikino.
Kita vertus, tamsiausiomis sovietų ir vokiečių konfrontacijos dienomis turkai prie SSRS pietinės sienos laikė didelę karių grupę. 1941 m. rudenį feldmaršalo Gerdo fon Rundstedto kvietimu Turkijos armijos generolai Ali Fuad Erden ir Hüseyin Hüsnü Emir Erkilet lankėsi okupuotose sovietų teritorijose.
Kremlius bijojo, kad Raudonosios armijos pralaimėjimo ir Maskvos bei Stalingrado žlugimo atveju turkai gali įsiveržti į sovietų Kaukazą.
Be to, Stalinas manė, kad Ankara ne kartą pažeidė 1936 m. Montro konvenciją dėl Bosforo ir Dardanelų statuso (pagal kurią užsienio karo laivams perplaukti sąsiaurius reikia Turkijos leidimo), užmerkdama akis į Vokietijos karinio laivyno pagalbinius karo laivus, įplaukiančius į sąsiaurį. Jie prisidengdavo prekybiniais laivais. Tiesa, Turkijos suvereniteto sąsiauriuose klausimas Stalinui ramybės nedavė dar prieš prasidedant karui.
Maskva iškart pasibaigus karui panaikino)1925 m. Sovietų ir Turkijos draugystės ir neutralumo sutartį, Turkijos ambasadorius buvo iškviestas į susitikimą su užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu.
Turkijos pusei buvo pranešta, kad Ankara negali tinkamai kontroliuoti sąsiaurių, todėl nuo šiol jie bus prižiūrimi kartu su Sovietų Sąjunga, kurios laivynui bus parūpinta kelios bazės Bosforo sąsiauryje ir Dardaneluose. Turkams tai labai nepatiko, nors sovietai po karo pabaigos jautęsi nebaudžiami, manė, kad Turkiją palauš greitai ir lengvai.
Maskvos spaudimas išprovokavo antisovietinių nuotaikų padidėjimą Turkijos visuomenėje. Stalinas pavadintas „Rusijos carų įpėdiniu“, kuris šimtmečius siekė užgrobti Juodosios jūros sąsiaurius.
Tiesa, Stalinas ėjo dar toliau, jis Bosforo ir Dardanelų statuso peržiūrėjimo klausimą kėlė ir derybose su Vakarų valstybėmis. „Montro konvencija yra nukreipta tiesiai prieš Rusiją. <...>. Mes turime turėti garantiją, kad bus užtikrintas laisvas sovietų laivų judėjimas sąsiauriais“, – 1945 m. Potsdamo konferencijoje aiškino Stalinas.
Tiesa, šis spaudimas nepasiteisino. Turkija buvo didelė valstybė jau ne kartą surėmusi kaktas su rusai. Na, o po karo sovietų reikalavimai tik pagrietino Turkijos suartėjimą su JAV ir Britanija. 1952 Turkija įstojo į NATO. Sovietai atsitraukė tik mirus Stalinui, pareiškę, kad atsisako savo pretenzijų dėl sąsiaurių.
Istorikas: sąjungininkai sovietams leido per daug
Istorikas, Vilniaus Universiteto docentas Algirdas Jakubčionis sako, kad sąjungininkai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietams leido per daug. Stalinas, pasak jo, Potsdamo konferencijos metu gavo visas teritorijas, kurių norėjo ir dar šiek tiek.
„Jis gavo dalį Rytų Prūsijos ir net atgavo Port Artūrą, uostą, kurį rusai buvo praradę po 1904-05 metų karo su Japonija. Iš esmės jis gavo teisę turėti visas tas teritorijas, kurias užėmė. Visose šalyse, kurias užėmė sovietai po karo buvo sudarytos „komisijos“. Jos turėjo „denacifikuoti“ ir „demokratizuoti“ teritorijas.
Tai užimtoje Vokietijos dalyje, tarkime, buvo įteisinta komunistų partijos veikla. Tai vadinosi demokratizacija. Na, o komisijas sudarė vien sovietų atstovai. <...> Taip pat buvo sutarta susmulkinti arba net sunaikinti ginkluotę gaminusius fabrikus, buvusius Vokietijoje. Jei Vakarų pusė taip ir padarė, tai sovietai tiesiog fabrikus nacionalizavo arba išmontavo įrangą ir išsivežė į Sovietų Sąjungą. Ten jie tęsė savo veiklą.
Iš automobilių pramonės okupuotoje Vokietijos dalyje teliko „Trabant“ gamybos linijos, motyvuota, kad nieko kito gaminti negalima, tam, kad „neatgintų karinė pramonė“. Ta pati, kuri buvo nacionalizuota arba išvogta“, – pasakojo istorikas, pabrėžęs, kad tokiems dalykams kaupiantis jau netrukus buvę sąjungininkai suprato, kas yra Sovietų Sąjunga ir Fultone Winstonas Čerčilis pasakė savo garsiąją kalbą apie geležinę uždangą.
Procesai ir nemeilė vieni kitiems „augo“ etapais. Pirma rimtesnė konfrontacija vyksta 1949 metais, kai Vakarai sudaro Vokietijos Federacinę respubliką, o sovietai įkuria Vokietijos demokratinę respubliką. Dar vienas santykių paaštrėjimas vyko Korėjos karo metu. Na, ir žinoma Kubos krizė. Vėliau būta santykių atšilimo.
„Būta abipusių vizitų, kalbų, bet maždaug iki 1978 metų, kai Vakaruose prasidėjo kalbos apie žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje. O tada prasidėjo karas Afganistane, numuštas Pietų Korėjos lėktuvas.
Vyko ginklavimosi varžybos, bet ilgą laiką Sovietų Sąjunga blefavo, ypatingai Nikita Chruščiovas, mat sovietai turėjo mažiau raketų nei JAV. Realiai ginklavimosi prioritetas buvo pasiektas aštuntojo dešimtmečio viduryje“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Pasak istoriko, Sovietų Sąjungoje nuo maždaug 1949 metų prasidėjo aiškinimas, kad Vakarai blogis, kad Vakarai ruošiasi užimti Sovietų Sąjungą, ruošiasi karui prieš sovietus. Buvo raginama ruoštis gynybiniam karui.
„Nė kiek neabejoju, kad dalis sovietinių gyventojų tikėjo tokiomis kalbomis. Žmonės buvo taip įbauginti, kad bus karas ir kalbėjo, kad nesvarbu, kaip gyventi, svarbu taikoje. Toks požiūris sovietams leido žmones laikyti pusbadžiu, manipuliuoti jais. Taip pat imta neigti visa Vakarų kultūra, uždraustas džiazas. Gyventojai gyveno izoliuotai“, – pasakojo istorikas.
Savo ruožtu Vakarai ir jų visuomenės apie Sovietų Sąjungą galvojo panašiai. Į ją žiūrėta kaip į iki ausų apsiginklavusią valstybę, kuri nežinia kam ruošiasi.
„Vakaruose buvo nuostata, kad sovietai tiek daug kalba apie Vakarų agresiją, nes patys ruošiasi pulti Vakarus. Vyko didžiulės ginklavimosi varžybos, tiek atominės ginkluotės srityje, tiek kitur. <...> Prieš įkuriant NATO buvo gandas, kad sovietai nori „pakoreguoti“ Norvegijos sieną, būtent tada paspartintas aljanso įkūrimas“, – sakė A. Jakubčionis.
