Specialistai sprendimus sveikina ir pataria, net ir grįžus po stovyklos tylą sau dovanoti kur kas dažniau nei esame įpratę tai daryti. Kitaip gresia rimtos bėdos, dažno mūsų nervų sistemą – pervargus.
Šeštą vakaro, Alantos pašonėje esančioje sodyboje suskamba varpas, kviečiantis į Tylos stovyklą. Kol bus paskelbta visiška tyla, stovyklautojai dalijasi darbus.
Kol vieni kuria laužą, kiti apžiūri patalpas, kur gyvens, pažindinasi vienas su kitu. Dar kiti sukasi virtuvėje, netrukus bus ruošiama vakarienė. Maistas verdamas ant laužo. Tai viena iš stovyklautojų užduočių – pagaminti tyloje.
„Įdomu tai, kad mes gaminamės maistą kartu. Tylėdami. Čia yra smagumas, kad žmonės susikalba. Ką reikia dėti, kiek reikia dėti, jie pasidalina be žodžių. Jie rytoj atsikels ir pasidalins, kas gamins pusryčius, kas pietus, kas vakarienę. Ir jie tada susikalba be žodžių“, – sako stovyklos organizatorė Renata Latvėnienė.
Be žodžių dalyviai keliasi iš miego, dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose, keliauja po gamtą. Jau pirmą vakarą visi privalo laikytis vienos taisyklės – mobiliuosius įrenginius visi palieka stebuklinga vadinamoje skrynioje, ir naudotis jais bus galima tik pasibaigus tylai. Zigmas neslepia, atsisveikinti su telefonu ir laiką leisti prie laužo, tylint, jam būtinybė.
„Man asmeniškai gyvenimas Vilniuje verda, darbai vienas po kito, ir nėra, atrodo, kada pabūti su savimi. Su ta tyla, iš tikrųjų. Jeigu turi laisvą minutę, tai esi apsuptas technologijų, kurie su tavim nori pabendrauti, išsipasakoti. Na, ir … trūksta tiesiog tos ramybės“, – pasakoja stovyklos dalyvis Zigmas.
Zigmas neslepia, tylėti skatina ir dėl triukšmo kartais sušlubuojanti sveikata: „Tiesiog lengva gal save apgauti: „O, man čia patinka, visas tas triukšmas ir judesys. Tik varyt, varyt, varyt, bet būna, kad tiesiog save sustabdai, jautiesi prasčiau kažkokią dieną, ar net visą savaitę.“
Beveik dvi paras tyloje nusprendė praleisti ir uteniškė Dalia. Be nė vieno žodžio moteris jau yra leidusį savaitgalius: „Tiesiog žvilgsniu pamatai, ką nori žmogus pasakyti.“
Moteris atrado, kad toks buvimas tyloje bent jau ją atpalaiduoja ilgam: „Žmogus geresnis tampi. To pykčio tiek nebūna, nežinau. Siela prasivalo.“
Kiti vardija kitas buvimo čia priežastis: „Mes esame atpratę nuo tylos. Mes jos negirdime, nebejaučiame, nebematome. Gal todėl į tokias vietas ir renkamės, kad išgirstumėm ir pamatytumėm.“
Jau dešimt metų tokias stovyklas rengianti Renata sako paprastai per metus čia dalyviai rinkosi vieną kartą. Paprastai stovykloje vienu kartu būna dvidešimt penki žmonės. Tačiau šiemet pajuto netikėtą norinčiųjų patylėti antplūdį. Todėl tenka stovyklą kartoti jau trečią kartą. Mat vietų birželį nebeliko jau mėnesį iki stovyklos pradžios. Moteris sako prie to prisidėjo ir karantinas – kai žmones išvargino nežinomybė. O ir ne tik koronavirusas didina norinčiųjų pabūti tyloje gretas. Nuolatinis bėgimas ir stresas taip pat daro savo.
„Aš jau pastebėjau, prieš kokius tris gal metus, kad apskritai ateina jaunų žmonių, ieškančių kam skirtas gyvenimas, kam jie gyvena, ir norinčių matyti plačiau, be to, kad sukurti šeimą, karjerą, visą tą materialinį gėrį“, – teigia R. Latvėnienė.
Psichologai ir psichiatrai paantrina – tyla tampa gyvybiškai svarbi. Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovas paaiškina kodėl.
„Mes visi esam labai smarkiai pervargę nuo didžiulių informacijos srautų. Reikia suprasti, kad žmogaus galimybės priimti ir apdoroti informaciją, iš esmės nepasikeitė tūkstančius metų. O informacijos srautai kiekvienais metais auga eksponentiškai. Ir ateina riba, kai informacijos kiekiai viršija mūsų galimybes“, – kalbėjo direktorius Martynas Marcinkevičius.
Ir žeria kitų patarimų, kaip atsipalaiduoti. Svarbiausia, kaip sako psichiatras, laisvu laiku kuo mažiau naršyti socialiniuose tinkluose, kuo mažiau naudotis telefonais, ir kompiuteriais. Ir bent jau savaitgaliais, kas negali dalyvauti tylos stovyklose turėtų atrasti sau malonią veiklą be išmaniųjų įrenginių – kas sportu galėtų užsiimti, kas žvejyba, knygų skaitymu.
„Jeigu jau mes dirbame su kažkokiais informacija… na, grįžus namo reiktų labai labai minimalizuoti iki vienos, maksimum, dviejų valandų. Plius, ypatingai svarbi rekomendacija, jokių išmaniųjų įrenginių prieš miegą bent dvi valandas“, – sako M. Marcinkevičius.
Ir svarbu, kad tylą sau pasidovanotume kur kas dažniau nei kartą per kelis mėnesius. Kitaip gresia nemiga, nerimo sutrikimai, kitos dvasinės ligos.
