Kas meluoja.tas ir vagia.bl...

Люди делятся на тех, на кого можно положиться и на тех, на кого нужно положить...
KAS gali pasitiketi simtamete sanaudziu kolaborantu nomenklaturine dinastija?

Baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-03-03, kurioje ieškovai Vytautas Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi Žemkalniu apkaltino rašytoją Vytautą Petkevičių esą apšmeižusį jų tėvą Vytautą Landsbergį–Žemkalnį savo knygoje „Durnių laivas“, 2003 m. išleistoje „Politikos“ leidyklos.
Liudininko šioje byloje, buvusio VSK (KGB) majoro Vlado Gulbino pastabos.
-----------------------------------------
2004 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byla dėl tariamo V.Landsbergio tėvo – V.Landsbergio–Žemkalnio „apšmeižimo“ knygoje „Durnių laivas“. Šioje byloje aš dalyvavau kaip liudytojas V.Petkevičiaus pusėje.
Teismo pradžioje V.Landsbergis pareikalavo, kad man nebūtų leista liudyti, motyvuodamas, kad aš dirbau represiniuose KGB organuose. Tačiau 3-jų teisėjų kolegija šį jo prašymą atmetė. Iš visų liudytojų aš kalbėjau priešpaskutinis.
Teismui papasakojau, kad 2000 metų gruodžio 2 d. „Lietuvos ryto“ straipsnyje „KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“ aš atskleidžiau man gerai žinomą tiesą, kaip 1981 m. į Australiją paslaptingai išvažiavo V.Landsbergio žmona Gražina Ručytė–Landsbergienė.
Ši tariama paslaptis buvo ta, kad 1981 m. pas mane, kaip Lietuvos KGB viso valstybinio meno ir kultūros darbuotojų kuratorių, kreipėsi tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika, prašydamas padėti Gražinai Ručytei-Landsbergienei išvykti į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį, V.Landsbergio brolį, kadangi leidimo šiai kelionei jai nedavė tuometinė Lietuvos KP CK Išvažiavimo komisija, vadovaujama tuometinio Lietuvos KP CK sekretoriaus L.Šepečio.
O ši komisija nedavė leidimo jai todėl, kad iki to laiko ji nebuvo išvykusi į jokią vadinamą kapitalistinę šalį ir buvo tremtinė. Tais laikais pakeisti šios komisijos neigiamą nutarimą buvo neįmanoma.
Atsimenu, V.Noreika sakė: „Vladai, Gražkė – gera moteris, jei gali – padėk“. Aš sakau: „Kaip aš galiu padėti?“ „Tu gali padėti jai išvažiuoti per V.Zvezdenkovą“, - sakė man V.Noreika. V.Zvezdenkovas tuo metu buvo Lietuvos KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas, iš Maskvos (t.y. iš TSRS KGB) atsiųstas generolas. Jis buvo lyg koks prievaizdas, kurio bijodavo net Lietuvos TSR KGB pirmininkas.
Iš pradžių nesiryžau, nes V.Zvezdenkovo mūsų komitete labai nemėgo. Tai buvo labai atšiaurus, nemalonus, piktas ir rėksmingas žmogus. Reikėdavo labai atspėti jo nuotaiką, kad įtiktum. Tuo labiau, kad dėl tokio pobūdžio klausimo aš nė dėl vieno Lietuvos meno ar kultūros darbuotojo ar dėl savo agento niekada nebuvau kreipęsis į Lietuvos KGB pirmininko pirmąjį pavaduotoją – TSRS KGB atsiųstąjį prievaizdą.
Per mano visą darbo Lietuvos KGB 17,5 metų laikotarpį Gražina Ručytė–Landsbergienė buvo tikrai vienintelė.
V.Zvezdenkovas Lietuvoje vienintelis turėjo teisę ypatingos išimties tvarka išleisti „reikalingą“ žmogų į užsienį net ir be KP CK Išvažiavimo komisijos žinios. Tačiau tam reikėdavo labai ir labai didelio pagrindo ir KGB suinteresuotumo.
Kaip atsimenu, Gražina Ručytė–Landsbergienė, gerai žinodama, kad aš pažadėjau V.Noreikai ir jai asmeniškai padėti teigiamai išspręsti šią opią jai problemą per V.Zvezdenkovą, dvi savaites po šio prašymo mane tiesiog atakavo, skambindama ryte ir vakare į namus ir vis klausdama, ar jau aš buvau pas Zvezdenkovą.
Pas jį eiti tuščiomis rankomis negalėjau, prašymą būtų atmetęs iš karto ir dar mane išbaręs ir išvaręs iš kabineto, nes už Gražinos gražias akis tikrai nebūtų jos išleidęs į užsienį.
Skaitytojams, manau, yra labai įdomus ir tas faktas, kad V.Zvezdenkovas prieš atvykdamas dirbti iš Maskvos į Lietuvą, 5 metus dirbo Kuboje Fidelio Kastro TSRS patarėju saugumo reikalams.
Liudydamas V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byloje, teismui papasakojau, kaip tada pasiėmiau iš Lietuvos KGB 10-ojio skyriaus G.Landsbergienės išvažiavimo bylą, kurioje buvo įvairios informacijos: ir kas tas Gabrielius, ir jos pačios susirašinėjimai su užsieniu, ir t.t.
Mano tuometinis viršininkas – skyriaus viršininko pavaduotojas R.Sprindys, sužinojęs, kad einu pas V.Zvezdenkovą prašyti dėl Gražinos Landsbergienės, pasakė: „Nuėjęs gali pasakyti drąsiai, kad jei jis nori pasitikslinti kai kurią informaciją, gali išsikviesti ir mane“.
R.Sprindys man pridūrė: „Būtinai pasakyk, kad Gražinos Ručytės vyras – V.Landsbergis yra buvęs mūsų agentas, verbuotas berods 1955 m. Jį verbavo KGB darbuotojas Dušanskis“.
Teismui pabrėžiau, kad Dušanskis yra tas pats, kurio prieš keletą metų Lietuva reikalavo Izraelio išduoti už genocidą Lietuvoje.
Paskui su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, dirbo toks Slavinas, paskui – tas pats buvęs mano viršininkas R.Sprindys. Paskutinis su V.Landsbergiu iki 1978 m., kai V.Landsbergis grįžo dirbti iš Klaipėdos į Konservatoriją Vilniuje, dirbo toks Abromaitis.
R.Sprindys tada taip pat pabrėžė, kad V.Landsbergio, kaip KGB agento, slapyvardis buvo „Vytautas“, vėliau pakeistas į „Dėdulę“.
Mano viršininkas tada dar pridūrė: „Referuok V.Zvezdenkovui ir apie G.Ručytės vyro tėvą, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo NKVD agentas, užverbuotas 1927 m. Kaune Rusijos ambasados žvalgybos darbuotojų“.
Ir dar pažėrė visokių detalių: pavyzdžiui, kad V.Landsbergiui–Žemkalniui tarybinės valdžios nutarimu Kaune ir Kačerginėje buvo grąžinti du namai ir tik, be abejo, aktyviai tam reikalui tarpininkavus TSRS KGB, nes V.Landsbergis–Žemkalnis buvo ypatingai nusipelnęs TSRS KGB agentas.
Teismui išdėsčiau, kad turėdamas tokius svarbius argumentus, drąsiai nuėjau pas Zvezdenkovą ir viską referavau. Jis įdėmiai mane išklausė ir davė daug velnių, kodėl iki šio laiko nedirbau su Gražina Ručyte–Landsbergiene.
Generolas man liepė staigiai užvesti kandidato verbuoti bylą ir iki jos sugrįžimo paruošti visą informaciją. Taip pat liepė prieš išvykstant jai pasakyti, kas mus domina Australijoje. Jei ji atveš geros informacijos, mes ją galėsime ir toliau išleidinėti į užsienį.
Po to V.Zvezdenkovas, didelei mano nuostabai, užrašė rezoliuciją „Išleisti tokią ir tokią Ručytę į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį“.
Teismui pabrėžiau. kad tais, 1981 m., mano viršininkas R.Sprindys man taip pat pasakė, kad jam pačiam dirbant su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, iš Maskvos KGB darbuotojų jis buvo girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo labai rimtai įtariamas karo metais bendradarbiavus su vokiečių gestapu, kaip jų užverbuotas agentas.
O tai reiškia, kad V.Landsbergio tėvas karo metu galėjo būti ne tik NKVD nusipelnęs agentas, bet tuo pačiu ir vokiečių gestapo.
TSRS KGB darbuotojai tokią savo išvadą pagrindė tuo, kad Landsbergis–Žemkalnis, bijodamas, kad gali būti iššifruotas NKVD kaip dar ir gestapo agentas, karui besibaigiant išsigandęs pabėgo į Vakarus kartu su vokiečių fašistais.
Mirus Stalinui ir sušaudžius Beriją, Landsbergis–Žemkalnis vėl uoliai pradėjo dirbti tik TSRS KGB, pasiprašė sugrąžinamas į Tarybų Lietuvą.
Kas ir buvo padaryta, aktyviai tarpininkaujant TSRS KGB, be to, grąžinant jam visą iki karo turėtą turtą ir dar A.Sniečkaus nurodymu suteiktas Kaune valdiškas butas ir paskirtas jis į atsakingas valdiškas pareigas.
Teismui pabrėžiau, kad esu ne kartą girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis už ypatingus žvalgo nuopelnus iš TSRS KGB iki gyvos galvos gaudavo solidžią pensiją. Tačiau patikrinti šį faktą, be abejo, yra labai sunku.
Po šių išdėstytų mano faktų ir dar kitų mažiau įdomesnių momentų teisme mane pradėjo klausinėti pats V.Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi.
V.Landsbergis:
– Ar atėjęs dirbti į Lietuvos KGB davėte priesaiką?
– Taip, daviau.
– Tai kodėl sulaužėte duotą priesaiką neišduoti žinomų Jums agentų ir Jums žinomos kitos slaptos agentūrinės informacijos?
– O Jūs man kas, pone Landsbergi, ar esate KGB pirmininkas, kad aš Jums turiu duoti ataskaitą? Antra vertus, nėra TSRS, todėl ir mano priesaika jau niekam negalioja, ji tapo jau bevertė.
– V.Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ mano tėvą pavadino A.Hitlerio draugu. Tai tada aš galiu vadinti Jus J.Stalino draugu!
– Kieno, kieno? Ar Jūs, pone V.Landsbergi, bent jau įsivaizduojate, kada aš esu gimęs? Aš esu pokario vaikas, tai kaip galėjau būti J.Stalino draugas?
– Tai tada atsakykite man, kaip Jūs apskritai vertinate J.Stalino epochą?
– Tik atėjęs dirbti į KGB sužinojau daug blogo apie J.Staliną. Ir labai smerkiu jį už masines žmonių represijas ir trėmimus. Bet reikia pripažinti, kad J.Stalino ir maršalo G.Žukovo dėka buvo nugalėti Jūsų, pone V.Landsbergi, ir Jūsų tėvo tokie mylimi ir gerbiami vokiškieji fašistai!
– Jūs rašydami spaudoje ir kalbėdami per televiziją vis šmeižiate mane ir mano tėvą, vadindami mus KGB agentais. Ir savo šiuos teiginius remiate mirusių sielų parodymais, t.y. buvusių ir jau mirusių kagėbistų parodymais. Tai kaip čia dabar suprasti?
– Tai, kad ne visi kagėbistai, kurie gerai žino apie Jūsų ir Jūsų tėvo uolų tarnavimą KGB organams, jau yra mirę. Ir Jūs, pone V.Landsbergi, tai gerai žinote. Ir šiuo metu Izraelyje gyvena toks buvęs kagėbistas Dušanskis. Tas pats Dušanskis, kuris 1955 m., būdamas Lietuvos KGB Žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas, pats asmeniškai verbavo Jus, ir Lietuva neseniai reikalavo Izraelio išduoti jį už genocidą Lietuvoje.
Jam dabar turėtų būti apie 83 m. Manau, kad jis yra nepraradęs proto ir visiškai gali atsakyti už savo žodžius ir veiksmus. Jeigu Jums labai reikia įrodyti savo nekaltumą bendradarbiaujant su KGB, susiraskite Izraelyje Dušanskį.
Ir štai tada, jeigu Dušanskis paneigs mano išsakytus teiginius spaudoje ir per televiziją apie Jūsų ir tėvo uolų bendradarbiavimą su KGB, tai aš iš karto pakelsiu aukštyn rankas ir pasiduosiu.
Tada Jūs mane galite patupdyti į kalėjimą už šmeižtą. Dušanskį oficialiai apklausti yra galimybių ir be jo atvykimo į Lietuvą, gaunant iš jo parodymus patvirtintus Izraelio notarų.
Bet aš puikiai žinau, kad Jūs to nedarysit, nes iš A.Butkevičiaus esu sužinojęs, kad Jūs prieš keletą metų buvote susiradę Dušanskį ir maldavote jo tylėti apie Jūsų ir tėvo V.Landsbergio–Žemkalnio uolų bendradarbiavimą su KGB.
Matyt, Dušanskis atsisakė Jums padėti šiuo klausimu. (Pastaba: po šio mano atsakymo V.Landsbergis nutilo ir daugiau šio klausimo nelietė.)
– Jūs vis teigiate, kad mano žmoną 1981 m. į Australiją išleido išvažiuoti tuometinis Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas, Maskvos generolas Zvezdenkovas. Tai kur šis KGB generolas yra šiuo metu?
– Šiuo metu Zvezdenkovas gyvena Maskvoje ir jeigu Jums reikia, tai susiraskite jį. Ir aš galiu Jums padėti jį surasti.
Bet kam to reikia, nes tą faktą, kad Gražina Ručytė–Landsbergienė 1981 m. išvažiavo į Australiją pas Jūsų brolį tik per tą patį KGB generolą, spaudoje ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje patvirtino ir pats tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika.
– Jūs vis teigiate, kad aš ir mano tėvas buvome KGB agentai. Bet aš juk taip aktyviai puolu KGB, jo kadrinius darbuotojus ir buvusią sovietų valdžią. Tai kaip Jūs įsivaizduojate, kad aš, kaip Jūs teigiate, buvęs KGB agentas, galiu tai daryti?
– Pone V.Landsbergi, nuo seno, gal net nuo rusų caro Nikolajaus II-ojo laikų, geriausia konspiracijos forma yra ta, kad kai loji ant tos valdžios ir jos žvalgybos, niekas nepatikės, kad tu uoliai jiems tarnauji, ir kas tu iš tikro esi. (Pastaba: V.Landsbergis daugiau šio atsakymo nekomentavo.)
– Jūs savo rašinyje „Lietuvos ryte“ 2000 m. gruodžio 2 d. minėjote, kad 1988 m. tuometinis Lietuvos KGB pirmininkas E.Eismuntas buvo davęs Jums nurodymą išsiaiškinti, ar aš esu grynakraujis lietuvis. Tai ką, norėjote mane tuo klausimu sukompromituoti?
– Ne paslaptis, kad tuo metu daugeliui žmonių buvo kilę rimtų abejonių dėl Jūsų grynakraujės lietuvių tautybės, nes Jūsų pavardė Lietuvoje yra labai reta. Ir man generolas E.Eismuntas tikrai buvo davęs tokį nurodymą.
Bet aš juk tame pačiame „Lietuvos ryto“ straipsnyje rašiau, kad po mano kruopštaus tyrimo šios abejonės nepasitvirtino, ir KGB dėl to negalėjo Jūsų tada sukompromituoti.
Tai ką – aš ir čia pagal Jus blogai padariau? Kur yra tiesa, tai tiesa.
Vėliau sekė mano, buvusio KGB majoro V.Gulbino, klausimas V.Landsbergiui:
Savo straipsniuose apie Jūsų ir Jūsų tėvo slaptą bendradarbiavimą aš daug kartų esu rašęs, kad paskutinis su Jumis, kaip su KGB agentu, yra dirbęs iki 1978 m. buvęs Lietuvos Klaipėdos KGB padalinio viršininko pavaduotojas D.Abromaitis, ir kuris sunkiai sirgdamas dar palyginti visai neseniai ligoninėje davė tokius pat parodymus apie Jūsų ir tėvo slaptą sąmoningą bendradarbiavimą su KGB, kaip ir aš.
Tada apklausiant D.Abromaitį dalyvavo ir du Lietuvos Seimo nariai – A.Sakalas ir V.Čepas bei Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Č.Norinkevičius.
D.Abromaičio parodymai buvo įrašyti į garso kasetę, tačiau ta kasetė vėliau paslaptingai dingo, o pats D.Abromaitis mirė prieš trejus metus.
Ir visa ši istorija įvyko Lietuvos generaliniu prokuroru dirbant Jūsų, pone V.Landsbergi, uoliam ir paklusniam tarnui, kuris dėl kai kurių savo neteisėtų veiksmų buvo pramintas kišeniniu prokuroru, o vėliau išvarytas iš šių pareigų – Kaziui Pėdnyčiai, kuris, be kita ko, buvo ir mano kursiokas VVU Teisės fakultete.
Klausimas Jums, pone V.Landsbergi, trumpas ir konkretus: kur dingo ta paslaptingoji garso kasetė? (pastaba: į šį klausimą V.Landsbergis man ir teismui taip nieko ir neatsakė. Paprasčiausiai nutylėjo!)
Per antrąjį šio teismo posėdį aš labai nustebau išvydęs teisme kaip liudytoją Vilniaus m. policijos Tardymo skyriaus viršininkę D.Bukelienę, kuri prieš keletą metų vedė V.Landsbergio reikalavimu man iškeltą baudžiamąją bylą dėl neva V.Landsbergio apšmeižimo spaudoje.
Ta byla vėliau buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties.
V.Landsbergis, pasirodo, pats pareikalavo papildomai iškviesti į teismą minėtą policijos pareigūnę.
Teismo metu V.Landsbergis D.Bukelienės paklausė: „Tai kaip čia dabar suprasti, jeigu V.Gulbinui buvo nutraukta baudžiamoji byla už mano ir mano tėvo šmeižtą, tai išeina, kad V.Gulbinas sakė teisybę?“
D.Bukelienė teismo posėdyje atsakė: „Taip jau išeina, pone V.Landsbergi, nors ir netiesiogiai. Buvo surinkti du tomai liudytojų parodymų ir kitų dokumentų, ir byla dėl šmeižto buvo galiausiai nutraukta“.
VLADAS GULBINAS
Buvęs VSK (KGB) majoras

Papraščiausias opiumas ir kliedesiai tvarteliniams nevykėliams.

Vitas TOMKUS: S.BINGALVIŲ SIAUTĖJIMO METAS
Žmonės

Sveiki mano mieli bendražygiai ir bendraminčiai „v.tnikai” ir „p.d.r.stai”, „runkeliai” ir „patvoriniai”, „prakeikti ruskiai” ir „ubagai bedruskiai”, „kurdupeliai” ir „proto atsilupėliai”, „nelaimingi parsidavėliai” ir „naudingi idiotai”!

Dovanokit, jei kurio neišvardinau, nes dievaži prisiminti visus epitetus kuriais mūsų nerinkta valdžia ir jos samdyti pakalikai praėjusiais metais mus visus maloningai „apdovanojo” ir vos ne kas dieną „šėrė”, tikrai ne mano galvai skirta, nes, matyt, megabaitų neužtektų.

Jei kam pasirodė, kad mano parinktas epitetas Tėvynės priešams yra nelabai etiškas ir per žiaurus, siūlau dar kartą gerai įsiskaityti į mums skirtus pavadinimus, kuriuos toli gražu ne visus suminėjau savo straipsnio paviršiuje. Jie pylėsi ant mūsų galvų ištįsus metus, ir ne vienerius, ne tik per komercines užsieniečių valdomas įvairias televizijas, bet ir per valstybines „s.bingalvių dviračio žinias”.

Ar kas nors iš valdžios ar Pilietinių bei Žmogaus teisių gynėjų dėl to pasipiktino?

Žinoma, ne!
Kaip stručiai iš baimės sukišo savo snapus į valdiškus lovius, atkišdami liaudžiai savo užpakalius, liaudiškai kalbant, s.bines.
-O s.bingalviams tik to ir tereikėjo: įsiveržė į seimą, normalius deputatus nenormaliais žodžiais išplūdo, tuo tarpu s.bingalviai deputatai iš džiaugsmo dėjo į kelnes.

Ką jau ten bekalbėti apie s.bingalvius valdžios nuomonės formuotojus ir s.bingalvius influencerius, kurių prisiveisė visuose interneto kanaluose bei portaluose.
Jų pati švelniausia leksika (skirta mums) prasideda „š.do gabalais” ir „dalbaj.bais”, o baigiasi tokiais žodžiais, kad net man, senam jūreiviui keikūnui ir dar senesniam kareiviui, neapsiverčia liežuvis viešai juos ištarti. (Galiu tik vyriškai akis į akį arba „vienas ant vieno” bet kuriam s.bingalviui tai pasakyti.)

Juk būtent mišrūnai s.bingalviai pribaigė paskutinius Lietuvos inteligentus, kurie drąsa ir tarybiniais laikais ne itin pasižymėjo, nes garsūs rašytojai vėliau prisipažino, kad paslapčia rašė „į stalčių”, kol aš prieš pūvančią sistemą su savo „Šluota” kovojau. Beje, kaip dabar, taip ir tada, daugelis mano kolegų su visa s.bingalvių vadovaujama Žurnalistų sąjunga nuo manęs atsiribojo, kas man labai patinka, nes nelabai tinka maišyti pelus ir grūdus.''

''Vasiliauskas


Dangiškoji Lietuva
Šiandien tarytum iš naujo išgyvename Sausio 13-osios stebuklą- pasiektą pergalę.
Atrodė, viskas buvo prieš mus – Vakarų tyla ir vilkinimas pripažįstant Lietuvos valstybę, atseit, saugant Gorbį, JAV ir Sovietų Sąjungos viršūnių susitikimas Maltoje ir nebylūs susitarimai, o baisiausia- “nenugalimoji sovietų armija”, prieš kurią dreba Europa ir visas pasaulis.
O čia – beginklė, pusalkanė ir sušalusi Lietuva, dar labiau nugaluota Kremliaus paskelbtos ekonominės blokadas. Visame krašte nebaudžiama siautėja penktoji kolona- “Jedinstvo”, burokevičininkai, autonomininkai, visokie “liaudies” komitetai ir draugovės, kurių smogiamieji būriai vos neužima Aukščiausios Tarybos(AT).
Lyg to būtų negana, nė padujų nebelikusios Sąjūdžio vienybės – V. Landsbergio ir A. Brazausko šalininkų konfrontacija visiškai sugadino AT ir Vyriausybės santykius, kol, pasinaudodama kainų šuoliu, AT privertė atsistatydinti K. Prunskienės Vyriausybę. Lietuvą Kremliaus karinė agresija ušklupo , ištiktą giliausios Vyriausybės krizės, net be veikiančio Ministrų kabineto! Neįtikėtina.
Tarytum Lietuvos likimas sprendėsi ne čia, žemėje. Bent jau jį lėmė ne žemiški reikalai – kainos, karinė galia, politinės jėgos. Sakytum, dangiškai rankai mostelėjus, buvo trumpam užmirštos vidaus politinės kovos, tarpusavio nepasitikėjimas ir įtarinėjimai, nesuvestos sąskaitos, teliko vienas svarbus dalykas- Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė.
Tada niekas neklausė, kokią valstybę mes giname- tautinę ar Europos Sąjungos federacinę, gal esame per daug nacionalistai ir per mažai- europiečiai?
Tada dar nebuvo išplitusi demagogija apie patriotizmą ir tuščiažodžiavimas apie patriotinį auklėjimą, tačiau Lietuvos nepriklausomybę stojo nedvejodama ginti ir jaunoji karta. Žinoma, agresorių tankus savo kūnais stabdė ne “auksinis jaunimas” ( kurį elitas jau buvo išsiuntęs į saugius Vakarus ruoštis būsimoms karjeroms), bet Karoliniškių ir kitų Vilniaus proletariškų rajonų, taip pat provincijos vaikai.
Kas vienijo beginklę Lietuvą į tą , anot puikaus žurnalisto Edmundo Ganusausko nuostabios metaforos, žmonių “gyvąją barikadą”, į kurią atsidaužė Maskvos karinė galia? Trispalvė, Vytis, Gedimino stulpai. Ne mažiau lietuviški ženklai – rožinys, Šv.Meregelės Marijos paveikslėliai ar maldos žodžiai, sergstintys AT prieeigas ant barikadų. Ir, žinoma, lietuviškas Rūpintojėlis.
Nūnai politiniai grafomanai šiuos dangiškos Lietuvos ženklus nori pakeisti šleikščiai sentimentaliu simboliu – neužmirštuole. Tai kito universalaus simbolio – internacionalinio raudonojo gvazdiko- atitikmuo. Be abejo, seginčio raudonąjį gvazdiką ar žydrąją neužmirštuolę ničniekas neįtars nacionalizmu. Lietuviški ženklai kryptingai ir sistemingai stumiami iš viešųjų erdvių, tarkime, Lukiškių aikštės, kuri jau vadinama “aikšte apie nieką”.
Sausio 13 -oji niekad nebus diena apie nieką. Man ji visuomet bus Padėkos diena.


Darius Treciakauskas
1 d. ·
Mes tikrai prisimename kas kovojo ir nesitraukė, kas stovėjo ir nebijojo, kas tikėjo ir laimėjo - Lietuvos žmonės.
Lietuvos žmonės su trispalvėmis, vyčiu ir Gedimino stulpais - pamatiniais mūsų valstybės simboliais, kurie buvo, kurie yra, ir kurie išliks per amžius.
Mes stovėjom prieš okupantų tankus tada, mes stovime prieš valdžios idiotizmą, parsidavusius judus ir kgb-istus šiandien. Mes nugalėjome tada, mes laimėsime ir šiandien.
Niekas iš Tautos neatims šios krauju aplaistytos Laisvės dienos.
Sausio 13-oji Tautos ir Valstybės šventė - taip buvo, yra ir bus per amžius ''

Svarbiausia dėmesį nuo Stepukonio ir BaltCap aferų nukreipti. Kad per daug nesidometu is ko konservatoriu viršūnėles gyvena.

Ale sujuokino,pas mus seniau tokius biskį nedamuštus gabriais vadindavo

kad prie lovio eina.

Mieli FB draugai,
Ar girdėjote gyvenime prie sienos prispausto pijokėlio frazę:
- VISKAS. ŠĮ KARTĄ VISKAS BUS KITAIP! Bet būna taip pat !
Yra toks Vytautas. Turbūt labiausiai pasaulyje nekenčiantis lietuvių tautos. Tauta- nekenčia jo. Jis jau 30 metų įvairių valstybinių švenčių proga apibūdina mūsų tautą- sergančią raudonuke, šunauja, reptilijom, jedinstva, o vakar- ir galvijėliais.
Vytautai, juk suvokiate, kad kiekvienas pasisakymas, FB įkėlimas- gali būti jums paskutinis? Nejaugi net šitam gyvenimo etape nenorite pabūti ne toks šlykštus Lietuvai?
Ateina ta diena. Jums reikės dviejų urnų. Kad tilptų ir neapykanta Lietuvos žmogui. Nenorite tilpti į vieną?
Vytautai- ar parašėte BENT VIENĄ POSTĄ, PASAKĖTE BENT VIENĄ ŠVIESIĄ kalbą?
--Be pagiežos? Intrigų? Užslėpto pykčio? Vargu.
Jus palaiko tie 2884 eringyčių(tiek patiktukų po postu), bet ir pro jų suformuotą fanatikų skafandrą prasimuša Lietuvos žmonių neapykanta jums. Jūs be konkurencijos!
- nekenčiamiausias visų laikų Lietuvos politikas.
Žmogus?
Čia reiktų apklausti. Nenorite į priešpaskutinę poziciją? Norite. Gal neplanavote ir užvakar apdergti žmonių. Bet jumyse tiek pykčio, pavydo ir negatyvo, kad prasimušė. Kaip traukuliai. Nevalingai.
Ruoškite grotas gardui nuo Lietuvos žmonių. Amerikonų džipus. Kolonėles padėsiančioms 142 fanatikų perrėkti susirinkusius galvijėlius. Juk artėja balkonėlio diena.
Ir tada apdergsite Lietuvą. Subtiliai, bet apdergsite. Nes žmogus nesikeičis. Kaip tas pijokėlis. Tiesiog su metais mes netenkame jėgų maskuoti savo ydas. Neperlipsite per save. O ir nereikia.
Iš kur pas jus tokia neapykanta Lietvos žmogui?’’