Tokių pasivaikščiojimo takų, kokį galima išbandyti Klaipėdos universiteto botanikos sode, Lietuvoje vos vienas kitas. Eidami šiuo pojūčių labirintu lankytojai gali uostyti augalus. Kulniuoti reikia basomis, mat ties kiekvienu augalu tako pagrindas vis kitoks – šakos, akmenys ar jūros smėlis su kriauklytėmis. Botanikos sodo atstovai aiškina, kad šalia kiekvieno takelio sektorių žaliuojantis augalas, jį pauosčius, sušvelnina jausmus, kuriuos žmogus jaučia pėdomis.
„Šitokiuose augaluose labai daug yra musių, bičių, kamanių, drugelių, žiogų, tai net ir girdėti galima. Net ir šitą pojūtį savo lavinti“, – sako Klaipėdos universiteto botanikos sodo direktorė Asta Klimienė.
Bitėms ir kamanėms čia tikrai yra ką veikti. Pojūčių take kvapus skleidžia ir žydi kelios dešimtys augalų. Visi jie turi gydomųjų savybių. Kad ir paprastoji sukatžolė. Iš jos pagaminta arbata mažina stresą. Tiesa, ji labai karti.
„Tai dar dvigubas pliusas. Kartumynai veikia tulžies latakus, skatina tulžies nutekėjimą, tai yra susiję su virškinamojo trakto veiklos pagerinimu – puiki vaistinė augalinė žaliava“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Ona Ragažinskienė.
Ir kietis. Kitaip vadinamas pelynu. Jo arbatos specialistai pataria išgerti po sočių lietuviškų švenčių.
„Liaudyje yra net posakis – jei jautiesi negerai, apsunko skrandis, išgerk pelynų arbatos. Tai visiems liaudyje yra žinomas augalas ir tai yra tikrai taip“, – teigia O. Ragažinskienė.
O šio augalo paslaptis žinojo dar amerikos indėnai. Iš prerijų į Lietuvą jis ir atkeliavo. Tai ežiuolė. Ją trindami su kitais augalais indėnai gydė visas ligas. Augalą farmacininkai naudoja ir šiomis dienomis.
„Ir farmacijos pramonė, pastaruoju metu ir veterinarijos pramonė ir kosmetologijos priemonės, odontologijos priemonių sudėtyje mes galime rasti, va, būtent šio augalo ekstraktus“, – kalbėjo O. Ragažinskienė.
O štai etnologai sako, kad toks gydomųjų augalų kupinas pajučių takas – puiki galimybė atsigręžti į mūsų protėvių gyvenimą.
„Jie neturėjo to mūro, tų plytų, cemento, asfalto ir viso kito, kas mus atskiria nuo žemės. Jie rytą atsikeldavo ir kojomis į molinę aslą, per slenksti į rasotą žolę“, – sako etnologė Gražina Kadžytė.
Tiesa, šalia pojūčio tako, yra įkurtas ir kitas – lėlių takas. Jei pirmajame lankytojas gali lavinti uoslę, lytėjimą bei klausą, tai šiame – fantaziją. Lėlių čia beveik dvidešimt. Ir visos kiekvienam norinčiam gali papasakoti savo istorijas. Tam tereikia nuskaityti šalia esantį QR kodą.
