Žurnalisto Vladimiro Laučiaus pokalbis su politologu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Kaip manote, kiek laiko truks Rusijos puolimas rytų ir pietų Ukrainoje? Kokie bus jo padariniai?
Mūsų vertinimu, vadinamoji antroji kovos veiksmų fazė, apie kurią vakar pranešė ir mūsų prezidentas, ir prezidento kanceliarijos vadovas, tęsis 2-3 savaites. Gal net iki pusantro ar dviejų mėnesių. Tai pirmiausia priklausys nuo to, kaip judės Rusijos kariuomenė, nes būtent nuo jos dabar priklauso kovų intensyvumas. Jai iki gegužės pradžios žūtbūt reikia pademonstruoti kokius nors rezultatus frontuose.
Tarp tokių rezultatų galėtų būti Mariupolio užėmimas – pastangas tai padaryti matėme vakar, kai Rusija bombardavo „Azovstal” gamyklą, kurioje dabar yra Ukrainos kariuomenės dalinių, gynusių Mariupolį, likučiai. Ir didžiausias tikslas, kurį jie kėlė jau seniai, yra Luhansko ir Donecko sričių visiškas užkariavimas. Vakar prasidėjo Rusijos kariuomenės puolimas rytų fronte – kaip tik šiose srityse.
Kiek reali, jūsų požiūriu, galimybė, kad Rusija visiškai užims Donecko bei Luhansko sritis ir įsitvirtins ties jų administracinėmis ribomis?
Ji – reali. Nevertinsiu dabar šios situacijos kariniu požiūriu. Ukrainos karinė vadovybė vertina susiklosčiusią padėtį kaip sudėtingą. Nuo vakar dienos Rusijos kariuomenei pavyko užimti Kremenają Luhansko srityje. Buvo dar keli bandymai prasiveržti – irgi Luhansko srityje, bet jie nebuvo tokie sėkmingi.
Ko šiandien labiausiai reikia Ukrainos kariuomenei, kad ji galėtų pradėti sėkmingą kontrpuolimą ir išstumtų rusus iš jų užimtų Ukrainos teritorijų?
Pirmiausia – sunkiosios ginkluotės: haubicų, artilerijos ir priešlėktuvinių sistemų, kurios padėtų išlyginti jėgų santykį danguje. Nes šiuo metu Rusija turi persvarą danguje keliomis kovų kryptimis. Todėl, tarkime, Chersono ir Mikolajivo srityse, esančiose Ukrainos pietuose, visavertis Ukrainos pajėgų puolimas yra neįmanomas. Ten – atviros vietovės, stepės, kuriose labai sunku pulti priešą neturint paramos iš oro. Rusai tose teritorijose kontroliuoja oro erdvę. Ten reikalingos priešlėktuvinės sistemos, kurios leistų išlyginti jėgų balansą.
Ir, žinoma, reikalingi lėktuvai. Ukrainai jie buvo pažadėti – juos žadėjo suteikti net kelios šalys, bet šis klausimas vis dar svarstymo procesuose.
Kokios šiandien nuotaikos Ukrainos visuomenėje? Ar palyginamos su tomis, kurios buvo iškart po vasario 24 dienos, kai plataus masto Rusijos puolimas tik prasidėjo?
Gal sunku būtų pasakyti, kad jos teigiamos, bet žmonės tiki Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Tikrai nėra panikos. Dalis žmonių tiesiog pavargo nuo karo, ir tai – suprantama. Ypač kai kalbame apie išsikrausčiusius iš nukentėjusių nuo karo vietovių žmones. Daugelis jų vis dar neturi galimybės sugrįžti net ir į išvaduotas nuo Rusijos kariuomenės teritorijas, nes vietos valdžia ragina neskubėti. Nors į Kyjivą daug kas sugrįžta.
Daugelį įkvėpė tai, kas įvyko prie Kyjivo. Nors rusų okupuotose teritorijose – Bučoje, Irpenėje – įvyko tragedija, vis dėlto Kyjivo, Černihivo, Sumų sričių išlaisvinimas parodė, jog Ukrainos situacija nėra labai bloga.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
