„Karšta, tvanku… Greitas alsavimas, nuo veido krenta prakaito lašai. Jausmas, kad po FP3 kauke tirpsta veidas. Plastikiniai akiniai, skydelis, kepurė. Esi suvyniotas į gal dviem dydžiais didesnį, skysčiams nelaidų apsiaustą, nes tavojo dydžio neliko. Po šiais sluoksniais tavo kūnas turi judėti, turi būti greitas ir miklus, jis turi skubiai atlikti gelbėjimo judesius…“, – sako medicinos sesuo Martina Benedetti.
Tai ištrauka iš medicinos sesers Martinos Benedetti laiško. Jauna moteris dalijasi sukrečiančia kasdienybe iš vienos Toskanos ligoninės vidurio Italijoje, kur ji dirba intensyvios terapijos skyriuje ir kasdien gelbsti gyvybes rizikuodama savąja.
„Jūs prieinate, atliekate veiksmus, kad išlaisvintumėte paciento kvėpavimo takus nuo sekreto. Esate labai arti, o atliekant tokias invazines procedūras nuo tų blogio lašų ore jus persekiojantis nerimas dar padidėja, bet galiausiai pacientas pradeda kvėpuoti lengviau, o kartu ir jūs pradedate kvėpuoti lengviau…“, – pasakoja M. Benedetti.
Medicinos sesuo sako, kad pastaruoju metu darbas perpildytose Italijos ligoninėse – lyg blogiausio scenarijaus realybės šou:
„Karšta, tvanku, prakaitas… Laikas nusirengti… Ir jūs turite būti dar kruopštesnis nei tada, kai apsirenginėjote, nes dabar esate „purvinas“ ir negalite liesti švarių kūno dalių. Atliekate šią procedūrą su nuolatiniu nerimu per klaidą paliesti iš po kepuraitės išlindusią plaukų sruogą ar nuo karščio degančias ir ašarojančias akis. Sunku apsakyti jus apėmusį išsivadavimo jausmą…“
Medicinos sesuo primygtinai prašo žmonių laikytis karantino:
„Dirbdama tokiomis sąlygomis, vis dar randu internete vaizdo įrašus ir žinutes, kurie nuvertina šią grėsmę, išgirstu apie atidarytus turgus, prekybos centrų nusiaubimą. Man kyla klausimas: „KAM aš rizikuoju kiekvieną pamainą, kiekvieną savo gyvenimo valandą rizikuodama užsikrėsti?“ Tiems, kurie vis dar neįvertina, tiems, kurie sako, kad aš jaunas ir nesusirgsiu, atsakau, kad taip nėra.“
Vieno labiausiai viruso apimto Lombardijos regiono ligoninės į žmones kreipiasi gydytojas, kuris sako, kad Italijos ligoninėse dabar tikras pragaras.
„Iš pradžių sergančiųjų buvo keli, po to – dešimtys, vėliau – šimtai, dabar jų – tūkstančiai, ir mes jau – ne daktarai, o rūšiuotojai, sprendžiantys, kuriuos ligonius pasiųsti į ligoninę, o kuriuos išleisti namo lėtai mirčiai“, – teigia gydytojas Julian Urban.
38-erių gydytojas net sako, kad pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje net ateistai medikai atsigręžia į Dievą:
„Dar prieš dvi savaites mes su kolegomis buvome ateistai. Ir tai buvo normalu, nes mokslas nepasikliauja vien Dievu. Aš širdyje juokdavausi iš savo tėvų, kurie kas sekmadienį eina į bažnyčią. Tačiau pastaruoju metu, suradę laisvą minutę visi mes pradedame melstis. Po to persimetame keliais žodžiais bėgdami pas ligonius ir negalime patikėti, kaip mes – jauni ateistai – tapome giliai tikinčiais žmonėmis. Kiekvieną akimirką mes prašome Dievo malonės padėti sergantiems.“
