Slaugė Oksana ir jos kolegės prižiūri 21 tokį kūdikį, esantį laikinos klinikos rūsyje Kyjivo pakraštyje, nes būsimi tėvai dėl karo negali atvykti pasiimti savo mažylių.
„Mes pasilikome juos prižiūrėti. Kas gi mus prižiūrės, kol nėra tėvų, taip? Kas mums padės? Žiūrim. Mes gi jų nepaliksim. Kurgi tu paliksi tokius mažučiukus?“ – kalba slaugė Oksana Martynenko.
Anot slaugių, dvi poros – iš Vokietijos ir Argentinos atvyko į Kyjivą susipažinti su savo surogatiniais vaikais, o kada galės išvežti juos iš šalies – neaišku. Slaugytojos kartu su mažyliais ten įstrigusios nuo karo pradžios. Sumuose gyvenanti Oksana su gumulu gerklėje kalba ir apie savo pačios ten su seneliais likusius vaikus.
„Kiekvieną dieną laukiame naujienų. Kas ten, kaip ten. Susiskambiname. Kur nakvojo, kaip pernakvojo. Buvo slėptuvėje, ar išėjo, neišėjo iš jos“, – pasakoja slaugė Oksana.
Surogatinių mažylių – 20-imt, o slaugytojų vos kelios, tad moterys dirba beveik be poilsio ir miego. Joms sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
„Bijome. Bijome dėl savęs, dėl savo vaikų, dėl šių mažylių, dėl visų. Labai baisu, nes tu sėdi ir nežinai, kas gali nutikti kitą minutę. Nors esame rūsyje, kai šalia įvyksta sprogimas, mes tai puikiai girdime, – sako slaugė Antonina Yefymovych. – Tai naujagimiai. Labai maži vaikai. Dviem iš jų įgimtos širdies ligos. Jie negali valgyti.“
Vos kelių mėnesių našlaičiai, kurie iš fronto linijos Sumuose atsidūrė Kyjivo kardiologijos ligoninėje. Mažyliams buvo reikalinga skubi pagalba.
„Juos atvežė greitosios pagalbos automobilis. Visus keturis viename automobilyje, tiesiog gulinčius ant neštuvų. Juos norėjo vežti toliau į Lvivą, bet pasilikome juos pas save, nes vaikai buvo kritinės būklės“, – kalba kardiologas Borys Todurov.
Vieno iš našlaitėlių po kelių mėnesių laukia širdies operacija. Kūdikiams maisto ir žaislų parūpina ligoninės personalas. Mažylius gydantis kardiologas neslepia pykčio dėl kraugeriško okupantų elgesio.
„Kaip pasaulis leido, kad kažkokie žmonės ateina į Ukrainą šiandien ir žudo mūsų vaikus? Turiu klausimą jums. Kokiais žvėrimis reikia būti, kad žudytų vaikus?“, – piktinasi B. Todurov.
„Noriu, kad šitie rusų kareiviai taptų labai gerais. Grąžintų į parduotuvę tankus, pistoletus, išmestų raketas“ – štai tokį prašymą turi Ukrainos vaikai, kuriuos be gailesčio žudo okupantai.
Vieninteliu savo noru dalinasi ir berniukas iš aptrupėjusios slėptuvės Charkive: „Ir mes visi turim būti gyvi. Kada baigsis šitas karas, mes visi turim apsikabinti.“