O specialistai sako, kad pastaruoju metu vis labiau populiarėjančių šiurpinimo pramogų šaknys labai senos ir gilios. Beje, net šiurpiausi potyriai gali duoti naudos.
Vos įžengus į siaubo namą pasitinka šiurpą keliantys vaizdai ir garsai. Už klaidinančio labirinto durų – krauju aptaškytos sienos, klaikūs garsai. Išdrįsusiųjų čia įžengti, nežinia, kas tyko kiekviename žingsnyje.
Ištrūkus iš klaidinančio labirinto išbandymų ne mažiau. Pasukus vienu iš dviejų takų pasitinka šiurpinanti vorų irštva. Žmogaus dydžio vorai, į voratinklius pakliuvę nelaimėliai.
Lankytojai lieka sužavėti:
„Oi, oi, nuostabiai, siaubas.“
„Jau jau tokie šiurpuliukai, šiurpuliukai.“
„Eina, einam, dairomės, nejauku, bet labai super patinka.“
„Daugelis turi tą fobiją vorams, didžioji dalis žmonių ateina čia ir bijo. Toks ir tikslas yra – išgąsdinti ir parodyti, kad galime dar įbauginti“, – sako vorų motina Raminta.
Žengusiųjų kitu keliu, laukia raganos kerai.
„Vienus išgąsdina vorai, kiti gal kartais pasibijo ir tos mano ateities pasakymo“, – kalba ragana Gabrielė.
Pasak etnologės, toks šiurpinimas, gąsdinimas turi labai senas ir gilias tradicijas tautosakoje. Nuo seno mitinis pasaulis viliojo žmones, žadino vaizduotę, baugino.
Pasak žinovės, XX amžiaus viduryje atsirado naujas tautosakos žanras – šiurpės. Ir jos kaip tik skirtos šiurpinti, gąsdinti 7–12 metų vaikus. Net patys vaikai tamsiais rudens vakarais nematant tėvams visaip baugindavo vieni kitus.
„Na, ir sekdavo tokias istorijas apie juodą juodą miestą, juodą juodą gatvę, juodą juodą namą, juodą juodą butą. Atiduok širdį. Tai va toks gąsdinimas yra įėjęs į šiuolaikinę tautosaką, kurią mes vadiname šiurpėmis“, – aiškina etnologė Vitalija Vasiliauskaitė.
Lankytojai sako – nors ir supranta, kad tai netikra, vis tiek kaip reikiant išsigąsta:
„Man patinka va tokie lyg įvykiai, bet šiaip labai baisu, nes mano širdis sako, kad jie yra netikri, bet mano mintis sako, kad jie tikri ir dėl to yra labai baisu.“
„Taip staiga išlenda ir išgąsdina. Taip išsigandau. Man taip buvo siaubo kambary.“
O specialistų teigimu, tokios patirtys vaikams gali net padėti ateityje.
„Psichologai sako, kad ir vėliau susidūręs su realiame gyvenime su sudėtingomis, tragiškomis situacijomis, kada ta baimė būna tikra, tada patirti ją išgyventi lengviau, kai tu vaikystėj turėjai netikrą, tą menamą baimės išgyvenimo patirtį. Vėlyvą rudenį, prieš Vėlines, kada ir tas mirties momentas ateina mirusiųjų minėjimo laikas, ypatingai žiemos vėlyvais vakarais, tai pats laikas šiurpinti“, – tikina V. Vasiliauskaitė.
