Burbuliuojantis paukštis ant Lietuvos didikų stalų atkeliavo itin anksti, 15-16 amžiuje, prabėgus vos keliasdešimčiai metų, kai Ameriką atradęs Kristupas Kolumbas juos atgabeno į Europą. Tokią intriguojančią žinią skelbia Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai, ištyrę Valdovų rūmų teritorijoje rastus paukščių kaulus.
Saulius Rumbutis sako, kad rasta net ne vieno kalakuto liekanų.
„Manoma, kad šitos kalakutų dalys gulėjo pačių aukščiausių valdovų lėkštėse, arba jų svarbių svečių, iš užsienio atvykusių į puotą“, – sako ornitologas Saulius Rumbutis.
Kad šio neįprastos išvaizdos ir visiško naujoko mūsų kraštuose sparnuočio skonio savybes itin greit įvertino Lietuvos kunigaikščiai ir didikai, patvirtina ir kulinarinio paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.
„Amerikietiški produktai, kuriuos pagaminti nereikėjo ypatingų įgūdžių ir kuriuos valgyti nereikėjo ypatingų įgūdžių, jie paplito greitai – iš principo kiekvienas virėjas, kuris moka paruošti žąsį, mokėjo paruošti kalakutą“, – pasakoja Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas.
Pasirodo, už šį atėjūną anuomet nepagailėta tiek, kaip už riebų paršioką.
„Jeigu gulbė buvo įvertinta 180 grašių, tai kalakutas 20-čia. Tai devyni kalakutai buvo verti vienos gulbės, bet jeigu lyginsime su kitais gyvuliais, tai jo vertė nebuvo tokia maža – jo vertė prilygo kiaulei“, – teigia R. Laužikas.
Vis dėlto, kaip pripažįsta specialistai, konkuruoti šiam dabar lietuvių itin mėgstamam kalakutui anuomet buvę sunku su prabangos patiekalu ir tikru delikatesu laikytomis baltaplunksnėmis gulbėmis, povais ar ilgakakliais gandrais, garniais ir gervėmis, apie kurių valgymą šiomis dienomis net pagalvoti nedrįstame.
„Toks rodantis prabangą ir labai daug kainavęs patiekalas, kas mums šiandieną atrodo keista, tai buvo gulbių mėsa“, – kalbėjo S. Rumbutis.
Kad šie paukščiai valgyti, o tinkami kaulai būdavę sušeriami šunims, patvirtina ir ant kaulų likę žymės:
„Matome žąsies kaulus, tai aiškiai kažkokiu aštriu peilius ar kapokle nukirstas sparno galas. Čia žąstikaulis ir matosi pjovimo žymės, kada mėsa buvo valoma nuo kaulų. Ir įpjauta į kaulą aštriu peiliu. Šiuo atveju matome gulbės žąstikaulį, kur aiškiai matyti šuns dantys, kandimo žymės – gulbės žąstikaulio…“
O kur daug gausybė naminių ir miško paukščių, mat labiausiai išties vertinti stambūs sparnuočiai. Tačiau jų patiekimas labiau priminė gyvą stalo puošmeną. Tad didikų pilvuose ji atsidurdavo tik besibaigiant puotai.
„Paukštis nugalabijamas, nesutepant plunksnų. Tada oda gražiai perpjaunama, nuvelkama, paukštis iškepamas ir tada oda ištepus kadagių uogų milteliais odas vėl užvelkama ant paukščio susiuvama ir jis patiekiamas ant stalo…“, – sako R. Laužikas.
Paukščius virė, kepė ar troškino: sultinyje, aluje ar vyne. Kiek vėliau mėgautasi ir itin mažutėliais paukšteliais – strazdais, volungėmis ar lakštingalomis. Tačiau štai šie didingieji plėšrieji paukščiai, kurių kaulų taip pat apsčiai surasta buvusiose kunigaikščių ir didikų valdose – ne į lėkštes keliaudavo, o ant valdovo rankos tupėjo ir grobį gaudė.
„Tikimybė, kad su šiuo kilmingu paukščiu medžiojo gal net pats Vytautas Didysis. Kilnusis erelis, be jokios abejonės, vištvanagis galbūt kiek mažiau, nes jis buvo ir dažnas daugiausia skeletų dalių rasta kaip individų, na o tas vienas iš tų svarbių ir kilmingi didikai medžiodavo tai su sakalais keleiviais“, – pasakoja S. Rumbutis.
Medžioklėje buvo labai aiškus pasiskirstymas – štai bažnyčios hierarchai skraidinę tik paukštvanagius, o moterys – mažus skėtsakalius.
Tokiems unikaliems duomenims paskelbti pasitarnavo menkai ištyrinėta Valdovų rūmų teritorija ir ten anuomet buvusios paplavų duobės. Jose kadaise sumesti kaulai iki mūsų dienų puikiai išsilaikė ir mokslininkams išdavė įvairius istorinius vingius bei buvusių valdovų mitybos įpročius.