O lietuviškos vynuoginės sraigės daugiausiai keliauja ant prancūzų stalo. Mūsų tautiečiai šiuos moliuskus gamina, bet rečiau. Pavyzdžiui, Joninėms.
Sraigiautoja Nadia prasidėjus jų supirkimo sezonui, vynuoginių sraigių pamiškėje ieško kone su žiburiu.
„Būdavo, kad šešiasdešimt kilogramų. O šiemet… ne, nieko nėra. Šalnos…“, – sako Nadia.
Tad ir užsidirbti, bent šiomis dienomis, kaip guodžiasi moteris – nepavyks.
O sraigių vieną perdirbimo įmonę pasiekė pirmosios dvidešimt tonų šiųmečių sraigių kol kas iš lietingiausių, kaip juokauja direktorius, vietų – Rokiškio ir Vilniaus rajonų.
Supirkimo kainos, palyginti su ankstesniais metais, šoktelėjo. Už kilogramą tokių gražuolių, kol kas supirkimo punktai žmonėms moka po šešiasdešimt centų. Įmonės tiekiančios perdirbėjams sraiges didesniais kiekiais, už kilogramą moliuskų gauna maždaug po eurą ir daugiau. Ir tai dar ne riba, mat, jeigu sraigiavimo sezonas bus ir toliau sausas, supirkimo kainos gali ir augti.
O keliauja lietuviškos sraigės dažniausiai ne ant mūsų tautiečių stalo. Pagrindinės klientės – Prancūzija ir Japonija. Tiesa, pastaroji dėl pandemijos ir karantino buvo kiek pristabdžiusi lietuviškų sraigių įvežimą, tačiau dabar, eksportas atsigauna ir koją pakišti gali nebent nepalankūs orai.
„Mums reikia per tas tris keturias savaites kad būtų šilta ir lytų, o taip gali nepasisekti, ir tada atsiranda ta problema, kad nėra sraigių tiek, kiek reikia“, – teigia „Camargo“ direktorius Marius Andrijauskas.
Ir per ši laiką įmonė planuoja surinkti maždaug pustrečio šimto tonų sraigių. Kitaip jas teks patiems atsivežti iš kitų šalių. O sraiges rinkti galima tik iki liepos pirmosios, tada jau sraigės deda kiaušinius, ir jų liesti negalima. Vienoje vietoje sraigė padeda apie keturiasdešimt kiaušinių. O natūralioje gamtoje sraigė išgyvena apie dešimt metų. Vasarėjant sraigių kiautai jau būna ne tokie stiprūs, ir pačios sraigės mėsa ne tokia vertinga.
Kai kur žmonės sraiges renka ir visai ne tam, kad neštų į supirktuves, renka ne bet kam, o tam, kad iš jų pagamintų patiekalą. Ir ne bet kokį, o šventinį.
„Vynuogines sraiges per Jonines gamina, ir valgo, kaip specialus patiekalas, tai regionas ties Salantais. Jie, kaip suprantu netoli dvaro yra buvę, ir kažkaip pasakojo, kad giminė ir močiutė, ar kažkas yra tarnavę dvare, ir pas juos likusi tradicija“, – pasakoja gyvybės mokslų centro gamtininkė Grita Skujienė.
Rašytiniuose šaltiniuose sraigių patiekalai Lietuvoje pirmą kartą paminėti šešioliktame septynioliktame amžiuje. Ir puikavosi skanėstai ant dvarininkų stalo.
